Gausos Dalijimosi Privilegija

Vakaro prieblandai apgaubiant lauką, nosį kuteno saldus vasaros pievos žolės kvapas. Vaikai susirinko aplink mane, kai pasakojau jiems apie mūsų artimus susitikimus su lokiais ir ežiais. Jie džiugiai kikeno, kai aprašiau Hudinio, mano išdykiausio ežio, nuotykius ir jos polinkį susisukti į dygliuotą kamuoliuką ir mestis žemyn stačiais laiptais – vien tam, kad pasinertų į nežinomybę. Kokias gyvenimo pamokas mums visiems davė tas drąsus mažas ežiukas.

Lila žaidė su paprasta pinta apyranke, kurią nešiojau ant riešo, sakydama, kad jai patinka visos spalvos.

„Žinote“, – pasakiau, – „tai labai ypatinga apyrankė; ją man padovanojo draugės, kurios leidžiasi į didžiulį nuotykį. Tai dvi moterys, kurios nueina 20 000 mylių per Ameriką . Jos jau dvejus metus keliauja šiuo keliu ir tikisi, kad joms prireiks penkerių metų, kad nueitų nuo Pietų Amerikos pietinio krašto iki Šiaurės Amerikos šiaurinio krašto!“

Visi vaikai spoksojo į mane išplėstomis akimis ir sušnabždėjo „vau“, įsivaizduodami, kad šios laukinės moterys gali leistis į tokią kelionę.

Buvo akivaizdu, kad vaikams tai skambėjo išties magiškai; ir tą akimirką supratau, kokia magiška tai iš tikrųjų buvo.

Nusišypsojau ir pasakiau joms, kad man labai pasisekė, nes neseniai turėjau galimybę būti šių moterų „Kelio angelu“. Vėlgi, jų akys išsiplėtė, o veidai pakilo iš susidomėjimo ir smalsumo, kai vėsiame vakaro ore pasipylė klausimų choras. Pagrindinis klausimas, žinoma, buvo: „Kas yra „Kelio angelas“?!“

Buvo akivaizdu, kad vaikams tai skambėjo išties magiškai; ir tą akimirką supratau, kokia magiška tai iš tikrųjų buvo.

Pasilenkiau šiek tiek arčiau ir stengiausi nupiešti jiems vertingą Kelio angelo paveikslą. Apibūdinau, kaip Kelio angelai pasitinka keliautojus – nesvarbu, ar tai žygeiviai, piligrimai, kaimynai ar net atsitiktiniai nepažįstami žmonės, kuriems reikia pagalbos – į savo namus ir siūlo jiems paprastus, bet nuostabius dalykus, kurių keliautojai ne visada turi būdami take ar kelyje; tokius dalykus kaip šviežiai malta kava, maloniai kvepiantys šampūnai ir losjonai, minkštos pagalvės ir karštas dušas; namuose gamintas maistas ir šiltas židinys šaltą, lietingą dieną. Šie dalykai atrodo smulkmeniški, bet jie labai prasmingi.

Ir tam tikra prasme mes visi esame kelionėje bet kuriuo savo gyvenimo momentu, todėl visi ten buvome.

„Trail Angels“ duoda nesitikėdami gauti pinigų ar daiktų mainais. Mes duodame, nes žinome, kaip paprasti malonumai gali reikšti labai daug žmogui, esančiam ilgos kelionės įkarštyje. Ir tam tikra prasme mes visi esame kelionėje bet kuriuo savo gyvenimo momentu, todėl visi esame tai patyrę.

„Tai labai, labai ypatinga dovana – turėti galimybę būti Kelio angelu“, – pasakiau vaikams.

Paprasti maži malonumai, kurie sukelia šypsenas ir dėkingumą.

Lila, kuri tyliai sėdėjo man ant kelių, pažvelgė į mane ir vos šnabždėdamas paklausė, ar kitą kartą galėtų būti kartu su manimi kaip angelas kelyje; kiti vaikai ją išgirdo ir visi pritarė: „Taip, aš irgi, aš irgi!! Aš irgi noriu būti angelu kelyje!!“

Ši akimirka atrodė ypatinga, svarbi, tarsi ką tik būčiau visą gyvenimą kviesusi šiuos vaikus pasitikėti vieniems kitais. Kad jie norėtų dalyvauti kitų kelionėse per paprastus gerumo darbus. Kažkokiu ypatingu būdu ką tik pasidalijau su jais maža žmonijos paslaptimi – kad dalintis paprasta gausa vieniems su kitais yra privilegija ir kad visi turime begalinį gebėjimą būti vieni kitiems gerais.

Mano širdis vos nesusprogdo iš džiaugsmo, kai plačiai nusišypsojau ir visus stipriai apkabinau, pažadėdama, kad kitą kartą, kai man pasiseks tapti Kelio angelu, pakviesiu juos taip pat tapti Kelio angelais, kad galėtų atnešti savo mėgstamiausias dovanas ir aukas kitam pavargusiam keliautojui.

Jie džiaugsmingai džiūgavo. Kaip ir mes visi turėtume.

Kai duodame nieko nesitikėdami, kai sugebame pripažinti, kokia dovana yra turėti ką duoti, vien tai pripildys mus neapsakomo dėkingumo, meilės ir užuojautos jausmo.

Manau, kad mums būdinga duoti vieni kitiems, ir dauguma žmonių labai vertina galimybes būti geriems be jokių lūkesčių. Kai tik susiejame savo davimą su lūkesčiais, kai tik nustatome sąlygas savo norui duoti, visas mūsų pasaulis tampa mažesnis, ir mes taip pat. Tačiau kai duodame be jokių lūkesčių, kai sugebame pripažinti, kokia dovana yra turėti ką duoti, vien tai pripildys mus neapsakomo dėkingumo, meilės ir užuojautos jausmo. Pasaulis, kuriame galime duoti, tampa didesnis; ir mes taip pat.

Mes visi turime galimybę dalintis tuo, ko, mūsų manymu, turime perteklių.

Asmeniškai, kai siūlau gerumą be jokių lūkesčių, jaučiu, kad jau turiu neišsenkamą šaltinį, iš kurio galiu semtis. Kai duodame iš gausos šaltinio, mes nuolat papildome tą gausą, išreikšdami savo dėkingumą už ją gryniausia forma – vėl ją išlaisvindami pasaulyje.

Visą gyvenimą vėl ir vėl patyriau galingą nepažįstamųjų gerumo grožį. Būdama jauna moteris, viena keliavusi po pasaulį, sutikau daugybę nepažįstamųjų, kurie visada buvo pasirengę padėti.

Kaip žygeivis, kasdien nueinantis mylias ir mylias, atsikratantis savo daiktų iki pat būtiniausių ir atveriantis save naujam pažeidžiamumo jausmui, susipažinau su tikra „Trail Angels“ magija , kurie išdygo Apalačių take, kad galėtų sąmoningai parodyti gerumą pro šalį einantiems žygeiviams.

Praėjusiais metais, kai su Ale išvykome į Patagoniją ir keturis mėnesius keliavome bei jodinėjome žirgais po visą regioną, mus vėl nuolat apkabino daugumos žmonių, kurių keliu eidavome, gerumas, nuolat kviečiami pasidalinti šiltu židiniu, šiltu maistu ar arbata, papasakoti šiltas istorijas ir pasikalbėti.

Po septynių valandų iš eilės jojimo per stingdantį šaltį, sustojome prie paskutinio rūkstančio kamino ir paklausėme, ar yra proskyna, kur galėtume stovyklauti. Aleksis iškart pakvietė mus pernakvoti savo namuose, pašėrė arklius šienu ir netgi uždarė juos tvarte, kad galėtų išdžiūti.

Kai Fidget ir Neon, dvi moterys, keliaujančios per Ameriką, ėjo per mūsų mažytį miestelį Pietų Čilėje, buvo natūralu, kad jas pasitikome atvertomis vartais, atviromis durimis ir išskėstomis rankomis.

Jei būsime atidūs ir paliksime įjungtą šviesą, mums gali pasisekti sutikti bendrakeleivį ir įteikti jam keletą paprastų dovanų, kad jo kelionė būtų šiek tiek patogesnė, pilvai pilnesni, o nuotaika – pakili.

Mes visi tam tikra prasme esame piligrimai kelionėje, gyvendami savo gyvenimą. Kartais keliaujame tiesiogine prasme, bet dažniausiai dauguma mūsų tiesiog keliaujame per savo asmeninio gyvenimo platybes. Jei atkreipsime dėmesį ir paliksime įjungtą šviesą, mums gali pasisekti sutikti bendrakeleivį ir įteikti jam keletą paprastų dovanų, kad jo kelionė būtų šiek tiek patogesnė, pilvai pilnesni, o nuotaika – šiek tiek pakylėta.

Jei leisime sau suvokti pasaulio grožį, grožį vienas kitame, ne tik pritrauksime šį grožį, bet ir su noria širdimi galėsime patirti privilegiją dalintis gerumo gausa, kuri lengvai gyvena kiekviename iš mūsų.

Jei norite sužinoti apie mano draugių Fidget ir Neon, laukinių moterų, keliaujančių po visą Ameriką, kelionę ir (arba) prie jos prisidėti, apsilankykite jų tinklaraštyje ir svetainėje „Her Odyssey“ .