Vienybė Ir meilės Galia

Vienybė laikosi esminės vizijos, kad esame viena gyva, tarpusavyje susijusi ekosistema – gyva Žemė, kuri palaiko ir maitina visus savo gyventojus. Jei pripažinsime ir gerbsime šią paprastą realybę, galėsime pradėti dalyvauti gyvybiškai svarbiame mūsų susiskaldžiusio ir susiskaldžiusio pasaulio gydymo darbe ir priimti vienybės sąmonę, kuri yra mūsų žmogiškasis paveldas. Tai yra galimybė, kuri mums siūloma, net kai jos tamsusis dvynys yra nacionalizmo, tribalizmo, izoliacionizmo ir visų kitų regresyvių jėgų, kurios išreiškia „mane“, o ne „mes“, dinamikoje.

Vienybė nėra metafizinė idėja, o kažkas esminio ir kasdieniško. Ji yra kiekviename įkvėpime, kiekvieno drugelio sparnų plazdesyje, kiekvienoje šiukšlėje, paliktoje miesto gatvėse. Ši vienybė yra gyvenimas – gyvenimas, patiriamas ne vien per suskaidytą ego viziją, per mūsų kultūros iškraipymus, bet pažįstamas širdyje, jaučiamas sieloje. Ši vienybė yra gyvenimo širdies plakimas. Kiekvienam iš mūsų skirta gyventi ir švęsti šią vienybę, dalyvauti jos grožyje ir stebukle. O savo sąmoningumu ir iš šio sąmoningumo kylančiais veiksmais galime padėti atkurti savo pasaulio ryšį su jo pirmine prigimtimi.

Yra daug būdų patirti ir dalyvauti šioje gyvoje vienovėje. Bet jei ko nors išmokau per pusę amžiaus trukusią dvasinę praktiką, tai meilės galios. Meilė pasireiškia daugybe formų ir išraiškų. Tai paprasti meilės ir gerumo veiksmai draugams ir šeimos nariams, mūsų bendruomenės nariams ar nepažįstamiesiems. Meilė peržengia ribas, išreikšdama tai, kas svarbiausia ir žmogiškiausia: tai, kas vienija, o ne skiria. „Maži dalykai su didele meile“ yra galingesni ir stipresni, nei mes suvokiame, nes jie vėl sujungia mus su dvasinėmis gyvenimo šaknimis ir jo transformuojančia bei gydančia energija. Kadangi gyvenimas yra meilės išraiška, kiekvienas meilės veiksmas yra dalyvavimas ir dovana visumai.

Maisto gaminimas su meile ir rūpesčiu, kito žmogaus rūpesčių išklausymas atvira širdimi, švelnus prisilietimas prie mylimojo kūno ar gilus maldos pasinėrimas, kol susiliejate su begaliniu meilės vandenynu – visais šiais veiksmais mes gyvename mus vienijančia meile. Ir per savo meilę mes nematomais būdais maitiname gyvenimą.

Ir šiuo ekologinės krizės metu, draskydami trapų gyvybės tinklą, mums gyvybiškai svarbu mylėti Žemę, priimti ją į savo širdis ir maldas. Esame ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai atsakingi už „mūsų bendrus namus“, ir ji šaukiasi mūsų, prašydami pagalbos ir išgijimo. Thich Nhat Hanh žodžiais tariant:

Tikri pokyčiai įvyks tik tada, kai pamilsime savo planetą. Tik meilė gali parodyti mums, kaip gyventi harmonijoje su gamta ir vieniems su kitais, ir išgelbėti mus nuo niokojančio aplinkos naikinimo ir klimato kaitos poveikio.

Turime iš naujo pabusti ir suvokti meilės galią pasaulyje. Būtent mūsų meilė Žemei išgydys tai, ką išniekinome, ves mus per šią dykynę ir padės sugrąžinti šviesą į tamsėjantį pasaulį. Meilė mus visus sujungia paslaptingiausiais būdais, ir meilė gali vesti mūsų širdis ir rankas. Pagrindinė meilės nata yra vienybė. Meilė kalba vienybės, o ne atsiskyrimo kalba.

Meilė gali atverti mus giliam dalyvavimui visumos gyvenime; ji gali dar kartą išmokyti mus klausytis gyvenimo, jausti jo širdies plakimą, pajusti jo sielą. Ji gali atverti mus šventumui visoje kūrinijoje ir vėl sujungti mus su pirmapradžiu žinojimu, kad dieviškumas yra visame kame – kiekviename įkvėpime, kiekviename akmenyje, kiekviename gyvame ir negyvame daikte. Meilės vienovėje viskas yra įtraukta ir viskas yra šventa.

Ir nuo to galime pradėti reaguoti. Negalime grįžti prie vietinio gyvenimo būdo paprastumo, bet kai leidžiame meilei mus vesti, galime geriau suvokti gyvenimo vienovę ir pripažinti, kad tai, kokie esame ir ką darome individualiu lygmeniu, veikia pasaulinę aplinką – tiek išorinę, tiek vidinę. Galime išmokti gyventi tvariau, remdamiesi gilesniu tvarumo supratimu, kuris remiasi šventumo kūrinijoje pripažinimu. Galime gyventi paprasčiau, sakydami „ne“ nereikalingiems materialiems dalykams savo išoriniame gyvenime. Taip pat galime dirbti viduje, kad išgydytume dvasinį disbalansą pasaulyje. Mūsų individualus sąmoningas šventumo kūrinijoje suvokimas iš naujo sujungia dvasios ir materijos skirtumus mūsų pačių sieloje ir – kadangi esame daug labiau Žemės dvasinio kūno dalis, nei suvokiame – pasaulio sieloje.

Meilė yra galingiausia jėga visatoje. Meilė mus traukia atgal prie meilės, meilė atskleidžia meilę, meilė mus suvienija ir meilė mus parveda Namo. Sielos gelmėse mus myli Dievas. Tai giliausia žmogiškosios būties paslaptis, meilės ryšys, kuris yra mūsų būties šerdyje ir priklauso viskam, kas egzistuoja. Ir kuo daugiau mes gyvename šia meile, tuo labiau atsiduodame šiai paslapčiai, kuri yra ir žmogiška, ir dieviška, tuo pilniau dalyvaujame gyvenime tokiame, koks jis yra iš tikrųjų, jo stebukle ir akimirka po akimirkos apreiškime.

Meilė ir rūpestis – rūpinimasis vienas kitu, rūpinimasis Žeme – yra paprasčiausios ir vertingiausios žmogiškosios savybės. O meilė priklauso vienovei. Mes tai žinome savo žmogiškuosiuose santykiuose, kaip meilė mus suartina, ir intymiausiomis akimirkomis galime patirti fizinę sąjungą su kitu. Ji taip pat gali pažadinti mus suvokimui, kad esame viena žmonių šeima, net kai mūsų valdovai tampa vis autoritariškesni, mūsų politika – labiau skaldanti. O giliausiame lygmenyje meilė gali mus vėl sujungti su mūsų esmine vienybe su visa gyvybe, su pačia Žeme.

Žemė yra gyva vienybė, gimusi iš meilės, kiekvieną akimirką perkuriama meilės. Ir mes galime būti jos dvasinės transformacijos, jos pabudimo dalimi. Žemė laukia ir jai reikia mūsų dalyvavimo. Ją sužeidė mūsų godumas ir išnaudojimas, ir tai, kad užmiršome jos šventą prigimtį. Jai reikia, kad prisimintume ir vėl su ja susisiektume, kad gyventume vienove, kuri yra mūsų tikroji prigimtis. O meilė yra paprasčiausias raktas į šią vienovę, šį prisiminimą. Meilė yra pats įprasčiausias, paprasčiausias ir tiesiausias būdas atskleisti tai, kas tikra – giliausias gyvenimo paslaptis. Ji yra visko, kas egzistuoja, šaknyse, taip pat kiekviename pavasarį skleidžiamame pumpure, kiekviename rudenį nokstančiame vaisiuje.

Meilė mums primins, kad esame gyvenimo dalis – kad priklausome vienas kitam ir šiai gyvai, kenčiančiai planetai. Meilė vėl sujungs mus su šventais būdais, kuriuos žinojo mūsų protėviai, taip pat pažadins mus naujiems būdams būti vieniems su kitais ir Žeme. Mums tereikia pasakyti „Taip“ šiai paslapčiai savo širdyse, atsiverti meilės ryšiui, kuris mus visus vienija, kuris yra įpintas į gyvenimo tinklą. Ir tada mes atskleisime meilės ryšį, kuris yra pats gyvenimas, ir išgirsime vienybės dainą, atgyjančią mūsų širdyse ir pasaulio širdyje.