Leiskite man papasakoti situaciją: prie Prospekto parko statulos priėjau penkis vyrus, važinėjančius riedlente. Jie leido laiką vienas su kitu. Prieidavau ir sakau: „Ei, parašiau tau eilėraštį apie tave, ar galiu tau jį perskaityti?“
Visi penki pakelia į mane akis ir atrodo: „Kas čia, po galais, vyksta?“ Ir tada vienas po kito sako: „Taip, žinoma, daryk.“ Mano telefono baterija įkrauta vos 1 %. Jis gali išsikrauti dar net nepradėjus. Esu baltaodė, lesbietė, apie 40 metų, dėvinti sluoksniais aprengtus bėgimui, ir matosi tik mano akys. Jie – penki jauni spalvoti vyrai, apie 20 metų, visi su kaukėmis. Reikia pripažinti, kad iš tokio scenarijaus būtų galima pasijuokti. Būtinai pasijuokkite.
Parašiusi vos nepraėjau pro juos, bet tada pagalvojau: kodėl nepasakius savo mūzai, kad jie yra tavo mūza? Kokia gi žala iš to gali būti?
Esu naujokas poezijoje, bet man patinka, kad ja daug lengviau pasidalinti nei visa pjesė. Galima tiesiog padovanoti kam nors eilėraštį.
Norėčiau tuo pasidalinti ir su jumis visais. Manau, kad menas gydo, atveria mus, sujungia tarpus ir padeda jaustis mažiau vienišiems. Bent jau man tai tiesa. Ir man labai patiko stebėti juos čiuožiančius, jų džiaugsmas mane pripildė laimės.
Riedlentininkai raudonai ir juodai
Sukasi lentos
po baltais sportbačiais
Gabūs jauni ir
Kurstymas vienas kitam
Švelnus „jee“
Džiaugsmingos šypsenos
Įžeidimai
Oho, ten jis
Dviejų apverstų kūgių lipimas masteliu
Pakelės oranžinė ir mėlyna 911
Šie vyrai yra laimingiausi
Supantis tarp platanų
Susidūrusios denio
Atrodo, kad nieko nežino
Iki dvidešimt penkių laipsnių
Po Bruklino saule
Tiems, kurie svarsto, ką jie mano – jie buvo priblokšti. Jiems patiko būti eilėraščio tema. Jie visi trinktelėjo kumščiais ... Tai buvo meilės apsikeitimas. Aš juos mylėjau ir tada galėjau jiems tai parodyti. Ir jie atsakė tuo pačiu. Ir vos neatsisukau ir nepasakiau „kas per velnias“ ir neperskaičiau jiems. Na, buvo keista... Ei, aš jums parašiau eilėraštį, ar galiu juo su jumis pasidalinti? ... bet kaip smagu.
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
8 PAST RESPONSES
Love the story - and the poem. I can see and feel the joy in those moments of sharing. Thank you.
Your story made me happy.
It’s really interesting, because, obviously, you took a great risk. Whenever we share our personal creativity, it’s a risk, but way more so sharing with complete strangers. Brava for that! (And the poem is really really beautiful..,)
Ah, yehhh, healing the world one small act at a time.
A wave and a smile go a long to smooth another’s journey, and perhaps even soften a bully’s heart. }:- a.m. proverb on the hoof
That is a wonderful story and poem. Sharing with the muse. Love it!
Thank you for these pure-hearted demonstrations of love. You "See No Strangers!"
Thank you Winter for listening to your inner voice that said, "stop & share"
I resonate deeply!
I've had the most amazing and deep connection in the streets, on subways,
busses, sidewalks when I simply stop and connect. usually I'm the one initiating. Though at times, it's also the willingness to stop and engage ♡
In DC, it was with Mr Weeks, a towering man with a booming voice, ebony skin and a twinkly grin. I'd see him when I walked to work. I dress rather "loudly" in pink with like green, turquoise blue and Mr Weeks began our initial connection with "hello, where you goin' dressed like that on a Tuesday morning?"
I began our connection by stopping & responding, "World Bank where I'm teaching Storytelling"
Mr Weeks: "phhhhhpppphhht, World Bank?! They don't need you, the kids, the teens, they need you..."
And thus began the glorious nearly daily encounters and conversations, "being schooled" by Mr Weeks. And my payment to Mr Weeks were Hugs. Initial offer from me to him and his response, "hugs are, at times, better than any money"
I always carry my Free Hugs sign in my bag... Mr Weeks would see me halfway down the block and be ready for me with arms open.
Thank you again Winter, for your courage to connect & reminding me of Mr Weeks.
[Hide Full Comment]Hugs from my heart to yours,
Kristin