Tami Simon (laidoje „Įžvalgos Ant krašto“): Šiandien Kal

Ernestas Holmesas įkūrė religiją, vadinamą „Proto mokslu“. Jis parašė knygą pavadinimu „Proto mokslas“, kurią man beveik nesuprantama, bet jis parašė ir daug paprastesnių knygų, tarp jų knygą pavadinimu „Kūrybinės idėjos“ (kuri yra savotiškas mano įsitikinimų sistemos pagrindas) ir kitą knygą pavadinimu „Šis dalykas tave vadino“. Vakare, gulėdamas lovoje, perskaitau dvi ar tris maldas iš savo parašytos maldaknygės, tada perskaitau dvi ar tris Ernesto Holmeso maldas ir jaučiuosi pakylėtas ir optimistiškas.

TS: Kai sakote, kad Ernestas Holmesas ir jo idėjų išdėstymas yra jūsų tikėjimo ar įsitikinimų sistemos pagrindas, ar galite man pasakyti, kas tai yra, kokie yra tie principai?

JC: Principas yra tas, kad yra vienas protas, viena kūrybinė galia, kurioje mes visi esame ir esame jos dalis. Kai norime kūrybiškai save išplėsti, tai iš tikrųjų yra Dieviškojo Proto jėga, norinti save išplėsti, taigi tai yra atsakymas. Žinote, dažnai žmonės sako: „Noriu parašyti romaną, bet bijau, kad tai tik mano ego.“ Ernestas Holmesas pasakytų: „Jei norite parašyti romaną, tai yra Dieviškojo Proto troškimas išreikšti save.“ Tai panaikina visą tą klausimą: „Tai tik mano ego.“

TS: Nuostabu. Yra dar viena jūsų citata, kurią skaičiau ir norėčiau, kad pakomentuotumėte. Ji tokia: „Norėdami tobulėti kaip menininkai, turime būti pasirengę rizikuoti. Negalime be galo kartoti praeities sėkmių. Puikios karjeros pasižymi didele rizika.“ Man smalsu sužinoti, kokią riziką, jei tokia yra, šiuo metu prisiimate savo gyvenime, kurią įvardijate kaip „O, tokią riziką prisiimu aš“.

JC: Aha. Šiuo metu skaitau. Kaip jau minėjau, skaitau Mocarto „Šmėklą“, skaitau Johno Bowerio knygą „Istorijos pabaiga“, skaitau Timo Farringtono knygą „Vienuolis viršuje“. Šiuo metu noriu save linksminti, kad nereikėtų tik spoksoti į sienas ir galvoti: „Kodėl negaliu sugalvoti, ką parašyti?“. Verčiau ieškau įdomių dalykų. Svarstau, ką noriu daryti toliau. Turiu tris miuziklus, kuriems reikia šiek tiek padirbėti, ir tikiuosi, kad galėsiu privilioti Emmą, kad ji kartu su manimi prie jų šiek tiek padirbėtų. Ką tik suderinau savo pianiną, o tai reiškia, kad vėl atsiduodu muzikai.

TS: Man atrodo logiška, kad išgyvenu skanaus skaitymo laikotarpį. Vis dėlto smalsu, kai pagalvojate apie šią rizikos prisiėmimo idėją, net jei atsigręžiate į pastaruosius kelerius metus, kas jus priverstų pasakyti: „Na, tai buvo rizikinga!“

JC: Parašiau memuarus.

TS: Skamba rizikingai!

JC : Tai buvo rizikinga. Memuaruose kalbėjau apie sunkumus, su kuriais susidūriau. Patyriau tris nervinius suirimus ir buvau paguldytas į ligoninę. Memuaruose apie tai kalbama. Išleidęs memuarus, supratau, kad pasaulis yra pasidalijęs į tuos žmones, kurie manė, kad puiku, jog kalbu apie viską, ir tuos, kurie tiesiog nenori žinoti. Knyga buvo labai nevienodai vertinama. Pusė žmonių įsižeidė, kad nulipau nuo pjedestalo, o kita pusė tuo džiaugėsi.

TS: Na, noriu tau padėkoti, Julija, ir aš neabejotinai esu vienas iš tų žmonių, kurie pritaria tavo norui būti skaidriam ir atviram apie savo gyvenimą. Manau, kad žmonėms labai naudinga neturėti savo projekcijų, o žinoti tikrąją tiesą apie žmones, kuriais jie žavisi. Manau, kad tai naudinga. Tai sužmogina mus visus. Noriu tau pagirti!

JC: Tikiuosi, kad tai naudinga.

TS: Memuaruose – aš jų neskaičiau ir, tikėtina, daugelis mūsų klausytojų neskaitė – prie ko priėjote aprašydami šiuos nervinius suirimus, kaip jie suteikė supratimo ar įžvalgų jūsų gyvenime? Koks buvo šių patirčių kontekstas, žvelgiant atgal?

JC: Manau, kad memuaruose atsispindi tai, jog aš nenustojau dirbti. Manęs neištiko nervinis išsekimas ir aš nepasakiau: „Na, štai ir viskas!“. Mane ištiko nervinis išsekimas, ir aš apie jį parašiau. Vienas mano draugas [kuris ką tik perskaitė memuarus] man pasakė, kad manė, jog esu kaip „Energizer Bunny“, kad aš tiesiog nenustojau dirbti. Manau, kad tame yra tiesos, ir manau, kad žmonėms tai galbūt įkvepia skaityti, jog nenustojau kurti.

TS : Tai įkvepia! Manau, kad žmonėms tai labai, labai prasminga girdėti.

Na, Julija, artėjant mūsų pokalbio pabaigai, tai šiek tiek neįprastas prašymas, bet man smalsu, ar norėtumėte palikti mūsų klausytojams kokią nors palaiminimą, susijusį su jų kūrybiniu gyvenimu.

JC: Yra dainelė, kurią dainuoju: „Laikas – kaip upė. Mes plauname savo kaulus kaip akmenis. Laikas – kaip upė. Mes plauname savo kaulus kaip akmenis. Laikas – ne atsakymas. Laikas – ne ieškojimas. Laikas – tai vieta, kur mes keliaujame, kol mokomės visa kita. Plauname savęs upėje.“

Kai mokau, liepiu savo klasei dainuoti tą dainą, ir atrodo, kad tai padeda žmonėms nusiteikti ir pasiryžti rizikuoti.

TS : Nuostabu! Labai ačiū, Julija. Ačiū už tavo sąžiningumą, širdį, drąsą ir skaidrumą. Aš tai tikrai vertinu.

JC : Prašom! Nuostabu vėl turėti galimybę su jumis pasikalbėti.