Pasakojimas Apie netinkamą meilę Ir ironiją

KAI PASAULIS PRASIDĖJO , žmogaus širdyje viskam buvo vieta ir viskas buvo savo vietose. Tai reiškė, kad niekada, niekada nieko nereikėjo ieškoti. Tai skamba siaubingai patogiai, ir būtent taip buvo. Siaubingai. Patogus. Šia nepriekaištinga dalykų tvarka viskas vyko pagal grafiką. Pavyzdžiui, Serendipity antradienio popietę gavo 14 val. (tai, žinoma, reiškė, kad žmonija visada snūduriavo). Viskas po saule buvo patikima ir nepaprastai varginanti.

Netrukus žmonės pradėjo kurti mažus žaidimus, kad būtų įdomiau. Tuo tikslu jie ištrėmė meilę į atogrąžų miškus ir laimę sėdėjo aukštai ant uolėto kalno viršūnės. Jie paliko pasitenkinimą vidury jūros, o pasitenkinimą palaidojo kažkur dykumoje. Jie taip pat sugalvojo įmantrius kaukių maskavimus ant kaukių, kol niekas nebebuvo visiškai tikras, kas jie iš tikrųjų yra.

Visa ši veikla pagimdė rašytojų žanrą, kurie pradėjo gausiai rašyti apie tai, kaip atrasti save. Jie taip pat sukūrė abejotiną 10 žingsnių nuorodų seriją į tikrąją meilę, tikslą, nušvitimą ir panašiai. Kai kurie iš jų iš tikrųjų žinojo, apie ką kalba, bet dauguma tiesiog apsisprendė. Tai sukėlė, kaip ir galima tikėtis, tūkstantmečius trukusių nesusipratimų, daugybę laukinių žąsų gaudynių ir plačiai paplitusią painiavą.

Tuo tarpu meilė tapo vieniša atogrąžų miške, o laimė kentėjo svaigulį ant kalno viršūnės. Pasitenkinimas niekada nerado savo jūros kojų, o pasitenkinimas augo klaustrofobiškai po žeme. Taigi jie visi vieną dieną slapta ir nepranešę grįžo namo. Su savo atsarginiais raktais jie vėl leidžiasi į žmogaus širdies kambarius ir su palengvėjimo atodūsiais užėmė senąją savo gyvenamąją vietą. Tačiau jų sugrįžimas liko nepastebėtas. Kiekvienas žmogus iki to laiko buvo priblokštas savo pačių ieškojimų. Jie plušėjo atogrąžų miškais, plečiasi kalnų grandinėse, vedė giliavandenių nardymo ekspedicijas ir važiavo karavanais per dykumas, ieškodami to, kas jau sugrįžo namo. Būtent šiuo momentu į pasaulį atėjo ironija.

Labai greitai technologijos ėmė pakeisti viską, ką buvo sunku rasti. Kai prasmės rasti nepavyko, žmonija guodėsi tokiais stebuklais kaip GPS. Visada galima pasikliauti tuo, kad bus galima rasti nuorodas į artimiausią prekybos centrą. Teksto žinutės ir tviteriai ėmė reikšti pokalbį ir bendrystę. Kas vis tiek turėjo laiko daugiau nei baito dydžio pagalbai santykiams ir realybei? Žmonės, ieškantys atsakymų į Didžiuosius gyvenimo klausimus, ėmė vis dažniau kreiptis į Google (kuri, reikia pripažinti, vidutiniškai turėjo greitesnį atsakymą nei Dievas).

Ir taip metai slinko kaip banga po bangos. Žmonių gyvenimas tapo didesnis, šviesesnis, greitesnis, garsesnis. O ledų skonių prekyboje atsirado nesuvokiamas kiekis. Tačiau po siautulingu tempu, žvilgančia išore ir ledų prieinamumu žmonės buvo labiau išsekę, išsigandę ir vieniši, nei kada nors buvo nuo istorijos aušros. Ir kaskart vienas iš jų taip susirgdavo ir pavargdavo nuo visos šarados, kad griebdavosi drastiškų priemonių. Jie išjungė mobiliuosius telefonus ir nusisuko nuo ekrano. Jie nustojo kalbėti ir rašyti tviteryje, apsipirkti, ieškoti ir staiga ir mielai grįžo į savo odos odą ir savo širdies širdį.

Tada meilė atskubėdavo pasveikinti juos apkabindama, laimė uždėdavo virdulį arbatos puodeliui, pasitenkinimas traukdavo prie židinio ir pasitenkinimas imdavo dainuoti.