Eilėraštis „Į ligoninę: COVID-19“

Kelionė į ligoninę: COVID-19

Kai šiomis dienomis išeinu pro duris

Dėl pamainos ligoninėje

Du maži žmonės verkia prie durų

Mano dukra ir sūnus.

4 ir 1 1/2

Ašaros krenta

dideli lašai ant jų putlių rudų skruostų

Mano pirmasis noras – atmesti jų dramatizmą

Greitai grįšiu

Jie yra vienoje durų pusėje

O aš esu kitoje pusėje

Ir jie daug mieliau būtų toje pačioje durų pusėje

Brandžiant per lapus Oklando šaligatvyje

Ilgai pasivaikščiojant po apylinkes

Norėdami aplankyti japonišką ąžuolą,

Arba pankolių krūmas

Arba kaimynas, kuris netikėtai gali žvilgtelėti pro langą.

Jie iš karto pripažįsta, kad mieliau būtų su savo tėvu

Kad ir kur jis eitų ir ką tai atneštų

Kai vykstu į ligoninę

Žinau, kad bet kokie klaidingi žingsniai, susiję su bendravimu akis į lūpas ar

dėl blogos sėkmės ar atsitiktinumo gali mane atitraukti nuo

stebiu, kaip auga mano dvi mylimosios

Galiu įsivaizduoti save kaip vieną iš savo pacientų

bando atgauti kvapą, tarsi bandytų suspėti į autobusą, kuris per toli važiuoja priekyje

Kvėpuodamas lyg nubėgtum mylią ir dar vieną mylią

tavo kvėpavimas nesulėtės

Baimė, kuri užplūsta.

Ir argi ne taip visada buvo

Gyvenimas trapus kaip lapas, kabantis ant aukšto medžio, tuoj nuvirs į žemę

rudenį

Ir būti atskirai

Gali reikšti, kad būsite atskirai ilgiau, nei kas nors galėjo nuspėti

Ir dabar būti atskirai

Gali kainuoti mums gyvybes

Ko aš išmokau iš savo dviejų mažylių:

pasiduoti džiugiam buvimui su tais, kuriuos mylime

Ir gedėk, kai jų nėra šalia

Kas galėtų būti sąžiningiau?

Arba dar svarbiau

Mano mylimieji

***

Daugiau informacijos apie dr. Shamasunderio ir HEAL iniciatyvos darbą Navajo tautoje rasite šiose nuorodose:

Trijų minučių reportažas per NBC vakaro žinias tiesiogiai

Apie demokratiją dabar

UCSF pranešimas spaudai

ABC naktinės naujienos apie istoriją Navajo tautoje