Pasaulis trokšta Daugiau kasdienių poetų

Žvelgiant į pasaulį, mano širdis plyšta erdvėse, kur tyla tapo per sunki. Jis tvyro pauzėse tarp nepažįstamų žmonių, kurie nebemato vienas kito, bendruomenėse, kurios kažkada klestėjo dėl ryšių, bet dabar yra suirusios. Tiltai, kuriuos nustojome statyti, empatija, kurią iškeitėme į efektyvumą, šie nebuvimai slegia mus visus. Matau tai nuobodžiose vaikų akyse, kurių kadaise šviesios svajonės dabar kovoja su skaičiais ir užduotimis vertinamu pasauliu, pamirštant magiją, kuri pirmiausia išmokė juos stebėtis.

Tai vienatvės skausmas, kuris išlieka net didžiausiose miniose, žmogiško ryšio disonansas, nutrūkęs nenumaldomam tempui. Tai šaltas sistemų efektyvumas, besipriešinantis trapiam gyvenimo grožiui, jo sudėtingumą paverčiantis steriliais sandoriais. Kartais pagalvoju, ar pamiršome, kaip klausytis – vienas kito, žemės, medžių ir vėjo, kurie kažkada šnabždėjo tiesas, kurias instinktyviai žinojome mintinai.

Ir vis dėlto viltis kyla tyliai ir atkakliai kaip potvynis. Tai atsiskleidžia paprasčiausiais veiksmais – šypsena, kuria dalijamasi su nepažįstamu žmogumi, ištiesiama gerumo ranka. Tai gyvena drąsa tų, kurie daro pauzę, kurie pasirenka įsiklausyti ne tik į savo vidinį balsą, bet ir į neišsakytus kitų poreikius. Nenuilstantis vandenyno siekis iki kranto man primena: atkaklumas yra jo paties poezija, pažadas, kad pokyčiai visada įmanomi. Aš matau viltį sėklose, pasodintose mažai tikėtinoje dirvoje, atsidavimo veiksmuose, kurie neviltį paverčia kažkuo šventu. Tai yra žmogaus dvasios atsparumas, kuris vėl ir vėl kyla, išdrįsdamas tikėti geresniu pasauliu. Labiausiai matau viltį augant supratimui, kad meilė – švelni, tvirta ir be galo galinga – gali pakeisti sistemas ir istorijas, kurias paliekame.

Kelias link gilesnių tiesų man buvo ne viena aiškumo akimirka, o tylus, pasikartojantis stumtelėjimas. Tai buvo raštas, įaustas į mano gyvenimo audinį – jausmas, kad pasaulio ritmas buvo šiek tiek neįprastas, trūksta natos egzistencijos simfonijoje. Šios akimirkos dažnai ateidavo neįsivaizduojamos, tyloje tarp žodžių, klausimais, kurie trukdavo dar ilgai po pokalbio pabaigos. Prisimenu, kaip stovėjau po didžiuliu naktiniu dangumi ir stebiuosi ne žvaigždėmis, o jas sulaikiančia tyla. Ta tyla buvo gyva, kviesdama užduoti klausimus, kuriems dar neturėjau žodžių.

Kodėl mes čia?

Ką reiškia iš tikrųjų gyventi?

Kaip šventumą perkelti į kasdienybę?

Duris atvėrė ne didinga epifanija, o švelnus atsiskleidimas. Pasaulio tiesos man nebuvo įteiktos visos; jie atsiskleidė fragmentiškai – per patirtį, žmones ir tylų kažko didesnio trauką. Šis prasmės ieškojimas skirtas ne atsakymų paieškai, o mokymuisi sėdėti su klausimais, leidžiant jiems vadovauti kaip žvaigždynams debesuotą naktį.

Klausimas, kurį dabar laikau šalia, yra toks: kaip aš galiu tarnauti savo esybe? Kalbama ne apie didingus gestus ar nepaprastus veiksmus, o apie tylią buvimo galią. Sužinojau, kad aptarnavimas yra susijęs su tuo, kaip mes pasirodome pasaulyje, ir apie tai, ką darome. Tai būdas, kuriuo pasisveikiname su nepažįstamu žmogumi, paliekame vietos kažkieno istorijai arba įliejame dėkingumą į kasdienybę.

Būdamas širdyje poetas, dažnai susimąstau, ar mano žodžiai, mano matymo būdas galėtų įsilieti į kasdienes akimirkas. O kas, jei poezija gyvuotų ne tik eilėmis, bet pokalbiais, gestais ir mažiausiomis sąveikomis? Ar savo buvimu galėčiau įprastą įnešti nuostabos atspalvį, kibirkštį, kuri gyvenimą verčia jaustis gyvesniu?

Taigi aš laikau šį klausimą kaip žibintą, leisdamas jam nušviesti mano kelią: kaip įnešti gyvenimo poeziją į kasdienybę, kad jos nepabėgčiau, o pagyvinčiau? Kaip galiu tarnauti ne bandydamas pakeisti pasaulį, bet būdamas buvimu, kuris kviečia pasaulį jaustis šiek tiek vientisesniu?

Tarnauti – tai palinkti į pasaulį
kaip yra,
ne su atsakymais,
bet su atvirumu
kuri kviečia kitus sušvelninti,
pasitikėti tylia simfonija
gyventi kartu.

Tai yra darbas -
leisti mažiems savo būties bangeliams
palieskite jų platybes,
ir suprato, kad to užtenka.