Gyvenimas Per Fotoaparato objektyvą

Kitą savaitę, sėdėdamas su vidutinio amžiaus vyru, vardu Paulas, mūsų pokalbis mane ypač sujaudino. Jis ką tik grįžo iš pirmųjų atostogų per daugelį metų ir pasakojo apie įsimintiniausius jų momentus. „Negalėjau patikėti, koks gražus vandenynas“, – pakomentavo jis. „Niekada anksčiau nebuvau matęs vandenyno, o dar pamatyti palmes gyvai ir netgi jas paliesti. Tai buvo tiesiog nuostabu.“

Jis telefone pradėjo vartyti nuotraukų seriją, kurių kiekvienoje buvo palmės atvaizdas. Kai kurie medžiai augo prie pat paplūdimio, kiti – palei kelkraštį, tarsi priklausydami namui, esančiam tiesiai už jų. Vieni turėjo kelis kamienus, o kiti – vieną elegantišką, išlenktą liniją. Keliose jo nuotraukose buvo tas pats medis, tik iš skirtingų kampų ir perspektyvų.

Nors gyvenime esu matęs daug palmių, niekada nemačiau, kad kas nors iš tikrųjų vertintų palmę. Būtent tai mane ir sujaudino. Per visas savo atostogas šiltose, saulėtose vietose niekada neatėjo mintis atkreipti į šiuos medžius taip dėmesio. Jie visada buvo tik fono dalis ir kažkas, ką laikiau savaime suprantamu dalyku.

Vis dėlto esu sutikęs savąją Pauliaus palmės versiją. Kai prieš keletą metų keliavau po Indoneziją, mane apstulbino terasiniai ryžių laukai, kurie pasirodydavo už kiekvieno posūkio ir kampo. Pastebėjau taksi vairuotojo nustebimą dėl mano nuolatinių prašymų sustoti, kad galėčiau nufotografuoti šiuos nuostabius meno kūrinius. Jam jie buvo tokie pat paprasti, kaip palmė floridiečiui ar ąžuolas vienam iš mūsų, gyvenančių Vidurio Vakaruose.

Grįžęs namo, pradėjau dėti fotoaparatą į stalčių, kur jis saugiai laikomas iki kito koncerto ar gimtadienio torto. Bet tada pagalvojau du kartus. Mane nustebino tai, kad keliaudamas į naujas vietas visada išsitraukiu fotoaparatą, kad užfiksuočiau naujų ir įdomių vaizdų. Skiriu laiko, net ir savaip mėgėjiškai, pažvelgti į objektus tiesiai ir iš šono, ir dažnai mane nustebina grožis ir unikalumas, atsiskleidžiantis per fotoaparato objektyvą.

Įdomu, ar tai galėtų veikti atvirkščiai?

O jeigu išsitraukčiau fotoaparatą, o gal tiesiog įsivaizduočiau jį išsitraukiantį, įprastomis ir pažįstamomis kasdienio gyvenimo akimirkomis? Ar toks gestas paskatintų mane pradėti vertinti įprastas vietas ir objektus kaip vertus fotografavimo – vertus taip, kaip palmės buvo Pauliui, o Indonezijos kraštovaizdis – mano lankytojų akims?

Dažnai, kai greitai pereiname nuo vieno dalyko prie kito, iš tikrųjų nematome, kas mus supa, taip, kaip keliaujame. Atrodo, kad ši dėmesio kokybė yra vienas pirmųjų dalykų, kuriuos prarandame, kai mūsų dienos prisipildo įsipareigojimų ir veiklų. Tik įsivaizduokite, kas būtų, jei kiekvieną rytą atvyktume į savo virtuvę taip, kaip atvyktume į atostogų vietą, įvertindami mus supančių objektų išskirtinumus. Jei tokį požiūrį taikytume kasdieniame gyvenime, galbūt fotografuotume saulės šviesą, sklindančią pro mūsų virtuvės langą, arba keptuvėje kylantį kiaušinio trynį.

Verta eksperimentuoti su šia fotoaparato praktika, nesvarbu, ar pasirenkame objektyvą tiesiogine, ar metaforine prasme. Kai mąstome kaip fotografas, pradedame į daiktus žiūrėti naujai – pastebime nematomas detales kasdieniuose objektuose ir galbūt net vėl susižavime pažįstamu mus supančiu pasauliu.

Tokį pastebėjimo būdą galime taikyti net ir įtemptomis dienomis. Tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuriems nereikia papildomo laiko... tereikia pakeisti savo dėmesio kryptį.

Dienos eigoje atkreipkite dėmesį į galimas akimirkas. Kaip jas įrėmintumėte ir kokias detales išryškintumėte?

Atkreipkite dėmesį į pačius įprasčiausius ir nepaprastiausius vaizdus, ​​kuriuos šiandien užfiksuoja jūsų akys ir protas.