Aš gana dažnai einu į Santa Monikos biblioteką rašyti.
Kitą dieną nuėjau ten padirbėti ir pamačiau vyrą stovintį ir žiūrintį į kažkokias knygas. Naują negrožinę literatūrą. Ant krūtinės jis turi ženklą su užrašu „Būk meile“.
Paklausiu, ar galiu nufotografuoti, ir jis mielai sutiko. Apsisuku pasiimti pinigų į piniginę. (Jis benamis – tai akivaizdu. Santa Monikos bibliotekoje lankosi daug benamių.) Apsisuku, o jis jau nuėmė ženklą.
„Nuotrauka nemokama“, – sako jis, – „bet privalai dėvėti dvi valandas. Aš esu Deividas, o koks tavo vardas?“
Paprašau jo užrišti jį man ant kaklo. Jis sako, kad jei kas nors paklaustų, ką tas ženklas ruošiasi parodyti, jis jam pasakytų: „Tai reikalavimas.“
Apkabinau jį, daviau du dolerius ir užlipau laiptais rašyti. Šypsenos, kurias sulaukiau eidama prie savo mažo staliuko prie lango. Būk meile, būk meile, būk meile. Dalis mano knygos kalba apie mūsų gyvenimo pasiuntinius. Deividas iš tiesų buvo vienas iš tokių pasiuntinių.
Jis taip pat niekada anksčiau nebuvo fotografavęs „iPhone“, o mano nuotrauka apačioje buvo pirmoji. Gana, gana gera.
Vėliau tą naktį…
Vesdama jogos pamoką nešiojau ženklą „Būk meile“. Įėjau ir paklausiau: „Ar kas nors gali atspėti, kokia šio vakaro tema?“
Visi juokėsi iš to akivaizdumo, bet, kaip kažkas pasakė po pamokos, kai ji priėjo prie manęs su ašaromis akyse, klasė „suminkštėjo“. Ji tiesiai šviesiai pasakė, kad nieko panašaus nebuvo mačiusi.
Visą dieną nešiojau ženklą. Buvau ištikima savo žodžiui ir viskas. Mergina su ašaromis akyse pasakė, kad pamoka buvo kaip eilėraštis, o tai turbūt yra geriausias dalykas, kurį galiu man pasakyti.
Ar aš tai padariau? Ne. Ženklas ant mano krūtinės padarė.
Matote, niekas negalėjo tam atsispirti. Net ir tie paniurę vyrukai gale, kurie manė, kad per daug kalbu ir „gal galėtume tiesiog atsipalaiduoti?“, nusišypsojo ir kikeno išgirdę ženklą. Tai sušvelnino kambarį, nes, na, meilė taip daro.
Kad ir kaip žiūrėtum, iš tikrųjų visi turėtume nešioti tokius ženklus su užrašu „Būk meile“. Net jei jie nematomi. Net jei tik mes galime juos matyti.
Važiuodamas į paskaitą, važiavau už vaikino, kuris važiavo gerokai mažesniu greičiu ir posūkio metu neįjungė posūkio signalo – vaikino, kurį pati sau laikiau „idiotu“. Garsiai. Savo automobilyje. Tai privertė mane nusišypsoti. Štai aš, su dideliu senu kartoniniu „BE LOVE“ ženklu ant krūtinės, ir vadinau kažkokį nepažįstamąjį idiotu?
Pasijuokiau iš savęs ir gana greitai padėkojau kartonui už tai, kad mane suvaldė.
Būk nuosekli, Jen.
Tu esi meilė. Būk meilė. Arba, kaip pasakytų Jesse seriale „Breaking Bad“ : „Būk meile, ei.“ (Atsiprašau už visus BB „inside“ juokelius. Mano manija gili.)
Tegul visada turiu ženklą ant savo krūtinės. Nesvarbu, ar matau jį, ar ne. Tegul visi prisimename, kad ant savo krūtinių turime šiuos ženklus. Tegul visi nepamirštame Būti MEILĖ.
Ačiū, Deividai, benamiui, kurį sutikau bibliotekoje, kuris perdavė man savo meilę. Tikiuosi, žinai, ką padarei, mano brangusis pone. Mano didelės, brangios širdies pone. Tik tikiuosi, kad turi bent menkiausią nuojautą, kad ir kas ir kur bebūtum.
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
7 PAST RESPONSES
LOVE this. I am inspired to try it out myself.
Heh heh, loved the bit in the car, calling someone a jerk and so on. I identify.
I sat a mindfulness retreat again recently and this time, coming back into London life, I have been amazed to learn how often I get very, very grumpy with strangers on the Underground for minor teeny meaningless 'slights'.
Since it happens so frequently, I've decided it could be a wonderful 'be love' training, to just notice myself getting all hot and self righteous over and over again.
A sign around my neck might speed up the work though... very brave of you both to wear it! Thank you for creating the awareness, both of you.
You can't *be* what you haven't *realized* as the result of your *learning, growing and healing* process. The biggest obstacle is, that one holds on an image and make it as part of ones self image, then trying to live it. Believing strongly in it and then trying to find confirmation in ones life by searching for it in ones surrounding. In this way surviving with ones established self image, supported by every thing and every body around, who are stuck in the same illusion... Can someone dare to open ones eyes and see the misery and the endless suffering every where? Isn't this finally a reason to *wake up*?
I absolutely "love" this.
Lovely experience. Thanks for sharing it with us.
..."Be Love", or "Be Lust"...??..I don't know..,I'm getting mixed messages from this...., ( I think there's alot of that goin' around..). Thx anyway.
how do you show your love to chickens? cows? pigs? and other animals