Meldžiasi už Žemę

Paskelbta internete The Huffington Post , 2011 m

Malda yra paprasčiausias ir natūraliausias būdas bendrauti su Dieviškumu. Malda – kalba širdis.

Yra nustatytos maldos, vidinės bendrystės ritualai. Tačiau yra ir mūsų asmeninės maldos, mūsų buvimo su Dieviškumu, su šventumu, kuris yra giliausia mūsų ir mus supančio pasaulio prigimtis, būdas. Kad ir kaip mus trauktų melstis, šiuo metu labai reikia įtraukti žemę į savo maldas.

Mes gyvename ekologinio niokojimo laikais, kai mūsų materialistinė kultūra turėjo katastrofišką poveikį ekosistemai. Mūsų upės yra nuodingos, atogrąžų miškai iškirsti ir sudeginti, didžiuliai žemės plotai tapo dykyne dėl mūsų nepasotinamo naftos, dujų ir mineralų troškimo. Prievartavome, plėšėme ir teršėme žemę, kol ji atsiduria pavojingoje disbalanso būsenoje, kurią vadiname klimato kaita. Jei išdrįstame klausytis , pati kūryba dabar kviečia mus, siųsdama savo disbalanso ženklus. Šiuos ženklus galime pamatyti didėjant potvyniams ir sausroms, jausti tai pesticidais apnuodytoje žemėje, o tie, kurių širdys atviros, gali išgirsti pasaulio sielos, mūsų motinos žemės dvasinės būtybės šauksmą. Tai poreikio ir nevilties šauksmas, kad žmonija, turėjusi būti planetos sergėtoja, pamiršo savo atsakomybę ir vietoj to išniekina ir naikina žemę pasauliniu mastu.

Žemei mūsų maldų reikia labiau, nei mes žinome. Reikia, kad mes pripažintume jos šventą prigimtį, kad tai nėra tik kažkas, ką reikia naudoti ir disponuoti. Daugelis iš mūsų žino, koks yra maldos už kitus veiksmingumas, kaip išgydoma ir teikiama pagalba net pačiais netikėčiausiais būdais. Yra daug būdų melstis už žemę. Pirmiausia gali būti naudinga pripažinti, kad gyvybę mums suteikė ne „nejaučianti materija“, o gyva būtybė. Ir tada galime pajusti jos kančias: fizines kančias, kurias matome mirštančiose rūšyse ir užterštuose vandenyse – gilesnes kančias dėl mūsų kolektyvinio nepaisymo šventos prigimties. Ar norėtume, kad su mumis būtų elgiamasi kaip su fiziniu objektu, kurį reikia naudoti ir piktnaudžiauti? Ar norėtume, kad būtų paneigta mūsų šventa prigimtis, mūsų siela?

Šimtmečius buvo suprantama, kad pasaulis yra gyva būtybė su siela ir kad mes esame šios būtybės dalis. Kai tai prisiminsime mintyse ir širdyse, kai išgirsime savo kenčiančio, mirštančio pasaulio šauksmą, mūsų maldos tekės lengviau ir natūraliau. Mus trauks melstis savaip. Yra paprasta malda, kad pasaulis, kaip gyva būtybė, būtų įkurdintas mūsų širdyse, kai vidumi pasiūlome save Dieviškumui. Mes prisimename pasaulio liūdesį ir kančias savo širdyse ir prašome, kad pasaulis būtų prisimintas, kad dieviška meilė ir gailestingumas tekėtų ten, kur jo reikia. Kad nors ir toliau taip blogai elgiamės su pasauliu, dieviškoji malonė mums padės ir padės pasauliui – padės sugrąžinti žemę į pusiausvyrą. Turime atsiminti, kad dieviškoji galia yra daugiau nei visų pasaulinių korporacijų, kurios ir toliau daro pasaulį dykyne, net daugiau nei pasaulinės vartotojiškumo jėgos, reikalaujančios planetos gyvybės kraujo. Meldžiame, kad Dieviškumas, kurio dalis mes visi esame, galėtų atpirkti ir išgydyti šį gražų ir kenčiantį pasaulį.

Kartais lengviau melstis, kai jaučiame žemę savo rankose, kai dirbame sode, prižiūrime gėles ar daržoves. Arba kai gaminame, ruošiame daržoves, kurias mums padovanojo žemė, įmaišome malonumą teikiančias žoleles ir prieskonius. Ar mylėdamiesi, dalindamiesi savo kūnu ir palaima su mylimuoju, galime pajusti kūrybos švelnumą ir galią, kaip gali gimti viena kibirkštis. Tada mūsų mylėjimasis gali būti auka pačiam gyvenimui, visapusiškai jaučiamas kūrybos ekstazės prisiminimas.

Dieviškoji gyvenimo vienovė yra mūsų viduje ir visur aplink mus. Kartais eidami vieni gamtoje jaučiame jos širdies plakimą ir nuostabą, o mūsų žingsniai tampa prisiminimo žingsniais. Paprasta „vaikščiojimo šventu būdu“ praktika, kai kiekviename žingsnyje jaučiame ryšį su šventa žeme, yra vienas iš būdų atkurti ryšį su gyvąja žemės dvasia.

Yra tiek daug būdų melstis už kūriniją ir su kūrinija, klausytis viduje ir įtraukti žemę į savo dvasinę praktiką.

Stebėti paprastą aušros stebuklą gali būti pati malda. Arba ryte išgirdę paukščių chorą galime pajusti tą gilesnį gyvenimo džiaugsmą ir pabusti jo dieviškam pobūdžiui. Nors naktį žvaigždės gali mums priminti, kas mumyse ir pasaulyje yra begalinė ir amžina. Kad ir kaip mus traukia stebėtis ar melstis, visada svarbu, koks požiūris į šiuos intymius mainus: ar mūsų maldos yra nuoširdžios, o ne tik mintys. Mūsų maldos visada išklausomos per širdį, net jei pirmiausia užmezgame ryšį kojomis ar rankomis. Ar tikrai jaučiame žemės kančias, jaučiame jos poreikį? Ar jaučiame šį ryšį su kūryba, kaip esame šios gražios ir kenčiančios būtybės dalis? Tada mūsų maldos yra gyvos, gyvas srautas, tekantis iš mūsų širdies. Tada kiekvienas žingsnis, kiekvienas prisilietimas bus malda už žemę, prisiminimas to, kas šventa. Mes esame žemės dalis, šaukianti savo Kūrėją, verkianti savo stokos metu.

© 2011 Auksinis sufijų centras