Mėlynės Ir Dabarties Menas

Kai vaisiai prinoksta, visada linkstama skubėti nuimant derlių. ALANDA GREENE dalijasi savo patirtimi, kaip išlaikyti pusiausvyrą ir būti čia ir dabar, užuot skubėjus užbaigti užduotį.

Pamokos iš sodo

Labiau nei skinant mėlynes sode, jas renku skubos jausmą. Jaučiu jį matau tamsiai melsvai juodų žiedų kekes, o paskui dar vieną ir dar vieną. Apsuptas jausmas: paskubėk, jų tiek daug, tiek daug reikia nuveikti, ir dar daugiau yra ten, ten už tavęs, ir tame krūme. Apninka ir kitas jausmas: staiga tiek daug reikia nuveikti, o laiko neužtenka. Turiu jas nuskinti ir užšaldyti, arba išvirti uogienę, arba padėti valgyti vėliau, arba iškepti ką nors skanaus, arba pristatyti kaimynui. Su užduotimi apima lengva panika, kuri sukelia laiko spaudimą.

Turiu pripažinti, kad įtariu, jog šios uogos, kaip ir skalbiant pamestos kojinės, gali patekti ir išskristi iš kitų dimensijų. Pirmą kartą tai įtariau su avietėmis, jas nuimdamas. Atsiklaupdavau, išskleisdavau stiebus, žvilgčiodavau iš kairės ir dešinės, aukštyn ir žemyn. Perėjęs eile žemyn į kitą vietą, kartais atsigręždavau į ten, kur ką tik buvau, ir aptikdavau ten kabančias dideles raudonas prinokusias avietes. Jos slėpėsi kitame matmenyje! Tai vienintelis paaiškinimas. Jos negali pabėgti, jei jas stebiu, laikau vietoje ir tada skinu, bet jei atitraukiu žvilgsnį, kad užbaigčiau tai, ką šiuo metu skinu, uogos dingsta.

Tiesą sakant, kartais mėlynės mane verčia jaustis gerai
visai kaip mažas vaikas saldainių parduotuvėje.

Taigi, kai su šiomis mėlynėmis, kai tik mano regėjimo lauko pakraštyje išdygsta prinokusi kekė, turiu apsisukti ir jas nuskinti. Bet tada išdygsta kita nematoma kekė. Palaikyk tą. O kur aš buvau? Kur buvo tos kitos uogos? Jos dingo. Turiu dirbti greitai, kad jas pagriebčiau, kol jos neištrūko.

Tiesą sakant, kartais mėlynės priverčia mane jaustis kaip mažą vaiką saldainių parduotuvėje. Pamenu, kaip vesdavausi savo 93 metų uošvę apsipirkti neįgaliojo vežimėlyje. Apsipirkimas jai visada teikė didelį malonumą, ir ji jau seniai nebuvo išėjusi iš namų. Ji buvo sužavėta. Visada mėgau šokoladą, todėl akių lygyje išdėstyti įvairių batonėlių ir dėžučių stelažai jai suteikė tą žvilgsnį. Ji griebė viską, kas tik buvo pasiekiama. Tyliai aiktelėdama, ranka judindama tai šen, tai ten, ir nepaisant mano pastangų jos nevilioti, iki kasos ji jau buvo prisirinkusi perpildytą šokolado lobių glėbį. Atpažįstu kažką iš to viliojimo, šių saldžių skanėstų viliojimo, gausos antplūdžio. Netrukus mano dėžė mėlynių perpildyta, bet vis tiek jaučiu norą jas skinti toliau.

Rinkimasis visiškai susitelkus į akimirką pakeičia viską.
Po kurio laiko ateina švelnumas...
Aš vis renkuosi, bet pasitaiko akimirkų, kai per amžius susikaupiu...
Visa tai atrodo tobula. Mano galvoje suveikė kažkokia magija.

Šiandien susiduriu su mėlynių imperatyvo iššūkiu. „Ne!“ – sakau, kai apima toks jausmas, kai jaučiuosi prislėgta dėl tiek daug dėmesio reikalaujančių uogų, šaukiančių: „Skink mane, rink mane.“

„Ne, mums nereikia skubėti. Turime visą laiką, kurio mums reikia. Šis veiksmas šią akimirką yra kaip tik tai, ko reikia. Jis niekada nebus vertingesnis nei dabar, niekada nebus išsamesnis, niekada nebus prasmingesnis nei buvimas čia ir dabar su tuo, ką darau, bendraujant su mėlynėmis, atmintyje ir dėkingume.“

Taikant šį požiūrį, viskas pasikeičia. Šių uogų pojūtis – jų forma ir kvapas, grožis ir gausa ant blizgančių lapų stiebų – tampa ryškesni ir išsamesni. Šiandien į šį skynimą nežiūrėjau kaip į dar vieną darbų sąrašą. Šis sąrašas yra sodo dalis, kai viskas noksta kartu, kai derliaus nuėmimo laikas eina savo ritmu, o ne pagal mano primestą grafiką. Taip, man reikia skinti mėlynes, kai jos prinokusios, nes jos nereaguoja į įsivaizduojamą datą po kelių dienų, kai galiu suplanuoti atidarymą, tarp gervuogių ir brokolių derliaus.

Bet rinkimasis visiškai susitelkus į akimirką pakeičia viską.

Po kurio laiko apima švelnumas. Šių tamsiai mėlynų, šerkšno spalvos sferų grožis, dantytas vienos koto kraštas, jų skonis ir minkštas švelnumas ant liežuvio... visa tai pradeda mane veikti, pradeda švelninti mano protą taip, kaip švelni kalba nuramina neramų arklį. Toliau kabinu, bet būna akimirkų, kai į viską įsigilinu be laiko, įsisąmonindama apvalių uogų vaizdą žaliuose lapuose, ką tik išsiritusių riešutėlių šeimų kikenimą ir inkštimą miško pakraštyje, lazdyno riešutų lapų šnabždesį, kurį komentuoja švelnus vėjelis. Visa tai atrodo tobula. Mano protą paveikė kažkokia magija.