Kas nutinka, kai į kambarį įeina Sirijos pabėgėlis, Izraelio pagalbos darbuotojas ir Amerikos žydas?
(Juokas)
Ne, tai ne prasto pokšto pradžia, pažadu. Man tai iš tikrųjų nutiko. Nuo 2015 m. įvairiose Europos sostinėse rengiau slaptus susitikimus su nedidele grupe Sirijos ir Izraelio civilių. Mes ten buvome tam, kad pabandytume išsiaiškinti, kaip galėtume suteikti pagalbą Sirijos žmonėms, išgyvenantiems didžiausią humanitarinę krizę nuo Antrojo pasaulinio karo. Bet kaip mes atsidūrėme prie šio stalo kartu? Juk sirai ir izraeliečiai yra prisiekę priešai ir techniškai jie karo padėtyje nuo 1948 m. Vis dėlto mes tiesiogine ir perkeltine prasme bandėme rasti būdą patekti į vidų. Ir štai to prasto pokšto, kurio pažadėjau nepasakoti, kulminacija. Mes jį radome. Mes sugalvojome būdą, kaip per Izraelį pristatyti pagalbą į Siriją.
Kaip mums tai pavyko? Pritaikiau trijų žingsnių procesą, kurį esu naudojęs daugelyje kitų situacijų, ir tikiuosi, kad šie trys žingsniai bus naudingi visiems, norintiems prisidėti prie daugybės šiandien mus supančių didžiulių konfliktų, įskaitant ir Ukrainą, akivaizdoje. Taigi, kokie yra mano trys žingsniai? Rasti pradinį tašką, nustatyti spragą ir tada rasti ką nors įgyvendinamo, kaip ją užpildyti. Skamba gana paprastai, tiesa? Taigi, leiskite man jus peržvelgti.
Kai skaičiau reportažą apie Sirijos karą, tai mane labai stipriai ir asmeniškai sukrėtė. Mane pribloškė kančių mastas, ir tai atkartojo mano šeimos kančias Holokausto metu. Mano tėvai išgyveno koncentracijos stovyklas Lenkijoje ir Vengrijoje, o po karo turėjome bėgti ir atvykome į JAV kaip pabėgėliai be pilietybės. Taigi, kai mačiau Alepo sunaikinimą, prisiminiau Budapeštą, savo gimimo miestą, subombarduotą mano gimimo miestą. O kai skaičiau apie badą dėl apgulties Sirijoje, prisiminiau savo motiną, kuri prarado nėštumą tempdama namo maišą supuvusių bulvių, nes nebuvo ko daugiau valgyti. O kai mačiau išdarinėtus ir išsekusius sirų, kankintų Damasko kalėjimuose, lavonus, taip pat mačiau vaikštančius Aušvico, Mauthauzeno ir Bergen-Belzeno skeletus, kur tiek daug mano šeimos narių tiesiogine prasme virto dūmais. O kai mačiau Sirijos pabėgėlius, plūstančius per sienas, prisiminiau ir savo paties iškeldinimą kaip pabėgėlio vaiką.
Taigi, kaip vienas žmogus... Kaip vienas žmogus, ką galite daryti toliau? Kai susiduriate su tuo, ką žinote, kad reikia keisti, turite rasti pradinį tašką. Man tai buvo žydų atsako mobilizavimas ir jo išplėtimas iki tarpreliginio atsako JAV, skirto išskirtinai Sirijai. Jis vadinamas Daugiatiksliu Sirijos pabėgėlių aljansu. Ir šiandien turime daugiau nei 100 partnerių organizacijų.
(Plojimai)
Mačiau galimybę nutiesti tiltus ir kartu gelbėti gyvybes. Ir štai kaip. Pietvakarinę Sirijos dalį buvo labai sunku pasiekti, nes ją supo režimo pajėgos. Tai buvo spraga. Izraelis turi bendrą sieną su ta Sirijos dalimi. Ir žinote ką? Iš Izraelio pusės Golano aukštumose lengva pristatyti pagalbą į pietvakarių Siriją. Tai leido mums kažką įgyvendinamo, kuo užpildyti tą spragą. Mums tereikėjo žinoti, kaip tai padaryti. Ir štai kodėl su kolegomis dalyvavome slaptuose susitikimuose visoje Europoje. Mes agitavome, kad Izraelis turėtų būti naudojamas kaip tarptautinės humanitarinės pagalbos pristatymo vieta. Mes darėme lobistinę veiklą JK Parlamente, ES Parlamente, Kanados Parlamente. Mes beldėmės į Kongreso duris. Mes susitikome su visais Izraelio vyriausybės lygmenimis. Ir... Niekur nenuėjome. Bet tada tai įvyko.
2016 m. rugsėjį Izraelio vyriausybė pradėjo operaciją „Geras kaimynas“. Oficialia vyriausybės politika tapo sienos atvėrimas, kad būtų galima lengviau siųsti pagalbą iš kitų šalių į Siriją. Taigi, netrukus po to, kai pavyko pradėti operaciją „Geras kaimynas“, Izraelio uostuose Izraelio kareiviai iškraudavo didžiulius pagalbos konteinerius, daugelis jų – prekes iš Sirijos organizacijų, ir siųsdavo juos į Golano aukštumas, o iš ten mūsų partneriai Sirijoje paimdavo pagalbą ir paskirstydavo ją 1,3 mln. gyventojų turinčiame regione.
Tokiu būdu pristatėme 120 milijonų dolerių vertės pagalbos. Parėmėme tris medicinos įstaigas, kepyklą, kuri per dieną pagamindavo 15 000 pitų. Izraeliečiai tiekė vandenį, kurą, elektrą. Mes pristatėme medicinos įrangą, greitosios pagalbos automobilius, maistą, drabužius, higienos reikmenis, vaistus ir visa kita, ko reikėjo. Bendradarbiaudami su vietos tarybomis, galėjome padėti stabilizuoti visą regioną. Dvejus metus tai buvo vienintelė Sirijos dalis, kuri veikė. Tačiau vėliau, dėl režimo ir jo sąjungininkų įsiveržimo, ši teritorija buvo visiškai užimta ir sunaikinta. Tačiau tai mūsų nesustabdė. Išplėtėme savo tiekimą į kitas sunkiai pasiekiamas Sirijos vietas. Šiandien jau pristatėme beveik 245 milijonų dolerių vertės pagalbos.
(Plojimai)
Nebuvo lengva ir nebuvo be kliūčių. Tačiau bendradarbiaudami su šiomis neįprastomis partnerystėmis, galėjome padėti daugiau nei dviem su puse milijono karo aukų ir jų skaičius vis dar skaičiuojamas.
(Plojimai)
O dabar puiki žinia. Jums nereikia vykti į karo zoną, kad tai padarytumėte. Savo formulę pritaikiau daugelyje kitų situacijų. Taigi, leiskite man pasidalinti keliomis trumpomis istorijomis. Savo karjeros pradžioje, tiksliau, 1971 m., gyvenau nusikalstamą gyvenimą. Tiksliau, nusikalstamumo prevencijos srityje.
(Juokas)
Taip pat buvau giliai pasinėrusi į moterų judėjimą. Tad kur galėčiau kažką pakeisti? Mano pradinis taškas buvo Niujorko policijos departamentas. Su seksualinės prievartos aukomis buvo elgiamasi labai blogai. Tai buvo spraga. Įmanomas būdas užpildyti šią spragą buvo įsteigti pirmąjį šalyje seksualinių nusikaltimų skyrių. Na, šiandien turime „Įstatymas ir tvarka: SVU“, kuris mums pasakoja, kaip tai daroma. Tiesą sakant, jie mums tai pasakojo pastaruosius 23 sezonus. Bet anuomet, anuomet, tai buvo nauja idėja.
Tą patį dariau ir su didelėmis korporacijomis. Artėjant naujajam tūkstantmečiui, žmogiškųjų išteklių sritis buvo sutelkta į darbovietę 2000 m., o įvairovė buvo laikomas pagrindiniu tikslu. Tačiau religija labai retai buvo vertinama kaip darbovietės įvairovės aspektas. Vis dėlto, atsižvelgiant į besikeičiančią demografinę situaciją, buvo akivaizdu, kad tai bus didelė problema. Taigi, tai buvo spraga. Kita mano įkurta organizacija – Tanenbaumo tarpreliginio supratimo centras – rado įgyvendinamą būdą užpildyti šią spragą, padėdama didelėms korporacijoms pritaikyti religinius įsitikinimus darbovietėje.
Na, nuo mano pirmųjų karjeros pokyčių agente iki Sirijos buvo ilgas kelias. Bet kai pamačiau besirutuliojančią Sirijos tragediją, mano galvoje nuolat aidėjo Biblijos eilutė, Kunigų knygos 19:16: „Nestovėk rankų sudėjęs, kai tavo artimo kraujas šauks iš žemės.“ Na, todėl aš ėmiausi darbo. Tikiuosi, kad jūs taip pat.
Ačiū.
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION