Pieno akimirkų Galia

"Aš tavęs nekenčiu, Aditi! Nekenčiu tavęs!" mano mažasis brolis rėkė man praėjus vos kelioms minutėms po mano koledžo baigimo.

Spausdama išorinį akies kamputį, kad neišbėgtų ašara, priminiau jam nevartoti įžeidžiančių žodžių, kai jaučiasi nusiminęs. Kartu ieškojome jo nusivylimo šaltinio ir tada sprendėme: gausime „Niujorko“ picą, kai išeis minia.

Tuo metu mano mažasis brolis Anandas buvo ne toks jau mažas – jam buvo trylika. Anandas gimė su katarakta, augdamas susidūrė su tam tikru vystymosi atsilikimu, o dvylikos metų, prasidėjus sunkiems priepuoliams, jam buvo diagnozuotas ir autizmas, ir epilepsija. Aš koordinuoju Anand rūpinimąsi savo šeima, kuriu ryšius su jo gydytojais ir pedagogais. Stengiuosi padėti savo šeimai geriau suprasti Anando būklę. Dar nepraleidau nei susitikimo, nei mokytojų konferencijos, net jei galiu prisiskambinti tik telefonu.

Buvimas vyresniąja Anando seserimi buvo tiek didelių, tiek mažų akimirkų ir tai buvo labiausiai formuojantis mano gyvenimo ryšys. Tikiu, kad didžiosios gyvenimo akimirkos mus pabunda, verčia atsistoti už tai, kuo tikime, siekti tikslų, kai statymas didelis ir daugelis mumis tikisi. Per pastarąsias kelias savaites sužinojau, kad tai kambarys, pilnas didelių akimirkų – praeities, dabarties ir ateities. Per jūsų spindinčią aistrą ir negailestingą dvasią sužinojome, kad nuo mūsų priklauso daug žmonių – visi vaikai, kuriems trūksta pinigų, mentorių ir meilės, kuriuos jie nusipelnė jausti, visi pacientai, kurie mirs laukdami, kol išsiaiškinsime, kaip į jų rankas pateksime gelbstinčių vaistų, visi tie, kurie šiandien netenka gyvybės, kad jų vaikai ir anūkai, neturintys kraujo, galėtų balsuoti balsu. Oho. Jokio spaudimo. Tačiau nepaisant didžiulio jūsų iššūkio, jūs ištvėrėte. Visi mes ėjome toliau. Tačiau turėdami nenumaldomą dvasią turime savęs paklausti – giliai viduje – kai esame pašaukti, kaip galime būti tikri, kad pateikiame savo geriausius save?

Matote, didžiosios akimirkos mus sujaudina, bet tai, ką darome pabudę – manau, kad tai yra tikroji mūsų charakterio esmė. Ir aš tikiu, kad mažos akimirkos – akimirkos, kurių niekas nežino, akimirkos, kurių nemato, akimirkos, kai žinome, kad niekas kitas nemato – iš tikrųjų apibrėžia mūsų charakterį.

Mano namuose net kasdieniai potyriai, tokie kaip stiklinės pieno išpylimas, tapo galimybe sukurti aplinką, kurioje Anandas galėtų klestėti. Kai Anandas buvo mažas, aš pasirūpindavau, kad viena pieno talpa būtų tik ketvirtadaliu užpildyta ir būtų šaldytuvo priekyje. Beveik tuščia talpykla sumažino mamos baimę dėl kito išsiliejimo, o Anandas pasitikėjo savimi. Kai Anandas pasiekė indą, priminiau jam, kad užpiltų ant kriauklės ir išmokyčiau, kaip abiem rankomis stabiliai laikyti galoną. Šiek tiek padrąsinus iš jo puodelio išbėgtų tik keli lašai. Viena didžiausių pamokų, kurias mane išmokė Anandas, yra ieškoti gyvenimo „pieniškų akimirkų“ – mažų progų pasiaukojančiai padėti kitam pasisekti.

Korepetitoriai, sportavimas, darbas kompiuteriu – daug „pieno akimirkų“ patyriau augdama kaip didžioji Anando sesuo. Ir jei atvirai, manau, kad mane paskatino tiesiog tai, kad pamačiau, kokį skirtumą padarė mano atkaklumas. Man buvo svarbu formuoti Anandą, bet taip pat lėtai, bet užtikrintai dariau pokyčius savo šeimoje – su mama, tėčiu ir seserimi.

Anandas atvėrė man akis „pieno akimirkoms“ aplink mane. Kolegijoje, kai dėsčiau dailės pamokas Harleme, įsimintiniausia mokinė buvo Ashley. Ji buvo švelni, šiek tiek apkūni mergaitė su akiniais iš Puerto Riko, kuri be blizgių sučiauptų lūpų, blizgučių džinsų ir auksinių lankelių buvo netinkama tarp kitų Lotynų Amerikos šalių kolegų. Jos tėvai buvo seni. Jos vyriausiam broliui buvo beveik 40 metų. Tai buvo maža eilutė, kurią ji man kartą buvo užsiminusi. Bet aš tai prisiminiau, kai įvyko mūsų metų pabaigos meno vitrina. Pagalvojau apie savo šeimą ir supratau, kad jos tėvai gali nesuprasti, kodėl jie turėtų dalyvauti. Taigi per ateinančią savaitę paskambinau jos tėvams ne vieną, o du kartus. O mūsų demonstravimo dieną – ten jie buvo. Juos pamačiusi Ashley apkabino juos ir apsipylė ašaromis, aš taip pat. Jai buvo 13 metų, o jos tėvai niekada anksčiau nedalyvavo renginyje mokykloje. Man tas prieškambaris, ta klasė, tas apkabinimas – mano mintyse išlieka amžinai. „Pieno akimirkose“ yra gilus abipusiškumas, kai iš pažiūros nereikšmingi veiksmai leidžia mums atrasti savo charakterio gelmes.

Niekada negalime žinoti, kada mažiausias veiksmas virs tuo nesibaigiančiu bangavimu. Kiek Ešlių mums trūksta, nes tiesiog nesuprantame jų ieškoti? Nesakau, kad visada lengva. Pagal apibrėžimą „pieno akimirkos“ dažnai yra nematomos kitiems, dažnai nedėkingos. Esu tikras, kad visi pajutote įtampą. Jūsų svajonės tokios didelės, tokios didelės ir tokios teisingos – palyginus mažos akimirkos jaučiasi nereikšmingos, kraštutiniu teisingumo jausmu, galbūt net neatsakingai. Kaip turi laiko? Nesakau, kad vien organiška užuojauta išspręs pasaulio problemas. Priešingu atveju mes nebūtume čia, Harvarde, neskirtume laiko atsitraukti nuo kovos už socialinį teisingumą. Mokytojas, kovojantis už miesto mokyklų reformą, gali man pasakyti, kad skambinimas Ashley tėvams nėra tvarios, keičiamos strategijos dalis. Ji gali būti teisi. Bet ar tai atima iš mūsų galimybę ištiesti ranką vienu „pieno momentu“, kurį galime?

Prašau jūsų – pasirūpinkite ir priimkite kitą „pieno akimirką“, kuri jums atsiras. Tam nėra taisyklių – ne „kartą per dieną“ ar „du kartus per dieną“, – bet tikrai per ateinančias dvi savaites atsiras nedidelė galimybė padėti. Ištieskite ranką ir paimkite kitą pastebėtą „pieno akimirką“. Matai, Anandai – jo telefono skambučiai, elektroniniai laiškai – jie niekada neleidžia man pamiršti mažųjų galių. Jie priminė apie mūsų nuolankumą, solidarumą ir „pieno akimirkų“ galią formuoti mūsų charakterio pluoštą, kad būtume pasirengę, kai būsime pašaukti.