Mažos malonės

Ištrauka iš Kento Nerburno knygos „Mažos malonės“ :

Artėja naktis. Laikas miegoti.

Šiandien ėjau ramiu keliu. Nepadariau nei didelės gerovės, nei didelės žalos. Galbūt būčiau norėjęs daugiau – kokio nors dramatiško įvykio, kažko įsimintino. Bet daugiau nieko nebuvo. Ši diena man buvo duota, ir aš stengiausi ją pasitikti nuolankia širdimi.

Kaip mažai tai atrodo. Savo dienomis siekiame tobulumo, visada norėdami daugiau sau ir savo gyvenimui, ir siekdami nepasiekiamų tikslų. Gyvename tarp praeities ir ateities begalybės ploname šviesos ruože, kurį vadiname „šiandiena“. Ir vis dėlto šiandienos niekada nepakanka.

Iš kur kyla šis keistas, nenumaldomas žmogiškas troškimas „daugiau“, kuris yra ir mūsų palaiminimas, ir prakeiksmas? Jis privertė mus pakelti akis į dangų ir jungti visatos dalis, kol galime pamatyti dieviškojo kūrinio šešėlį. Tačiau norėdami įgyti šį žinojimą, kartais prarandame debesies paslaptį, sodo grožį, vieno žingsnio džiaugsmą.

Turime išmokti vertinti tiek mažus, tiek didelius dalykus. [...]

Konfucijus savo pasekėjams sakė: „Atneškite ramybę seniems, pasitikėkite draugais ir branginkite jaunus.“

„Ar mums tikrai reikia daug daugiau? Pagerbti aušrą. Aplankyti sodą. Pasikalbėti su draugu. Apmąstyti debesį. Branginti valgį. Nulenkti galvas prieš dienos paslaptį. Ar to nepakanka?“

Pasaulis, kurį kuriame, yra pasaulis, kurį liečiame – savo žodžiais, veiksmais, svajonėmis.

Jei mums pasisektų paliesti daugelio gyvenimus, tebūnie. Bet jei mūsų likimas tėra stalo serviravimas, sodo priežiūra ar vaiko tako parodymas miške, mūsų gyvenimas ne mažiau vertas.

Įlendu į lovą, jaučiu augantį antklodžių karštį, girdžiu tylų žmonos švelnaus kvėpavimo ritmą.

Lauke švelniai pučia vėjas, braukdamas beržo šaką į namą.

Vykdyti teisingumą. Mylėti gailestingumą. Nuolankiai vaikščioti su savo Dievu.

Suteikti ramybę seniems žmonėms. Pasitikėti draugais. Branginti jaunus.

Kartais atrodo, kad prašome per daug. Kartais pamirštame, kad užtenka ir mažų malonių.