Vyrui patiko mintis, kad drakono puikybė lems mažiau galingą, bet gražią formą. Vis dėlto savaip laumžirgis yra savotiška magiška būtybė, gebanti – kaip įrodė mokslininkai – atlikti nuostabius žygdarbius, turinti intelektą, kurio mes, žmonės, greičiausiai niekada iki galo nesuvoksime. Ir esmę, kuri, regis, žavi įvairiausius žmones – nuo entomologų iki gamtos rašytojų ir mažų vaikų, žaidžiančių tvenkiniuose.
Nors laumžirgio „veikimo“ mechanika žavi mokslininkus ir karinius lyderius, kiti vabzdžio aspektai jau seniai intriguoja mistiškesnių pažiūrų žmones. Vyro tyrimas atskleidė, kad laumžirgiai per amžius turėjo ypatingą reikšmę įvairiose pasaulio kultūrose. Kai kurios tautos laumžirgį gerbė, kitos jo bijojo. Žinoma, tai daugiau pasako apie mus, žmones, nei apie patį vabzdį.
Jį ypač nustebino tai, kad Azijos ir Amerikos indėnų kultūros tradiciškai laumžirgį siejo su teigiamomis savybėmis – klestėjimu, harmonija, laime, sėkme ir tyrumu, o kai kurios Europos visuomenės jį laikė kenksmingu ir netgi demonišku, vadindamos jį tokiais dalykais kaip raganų gyvūnas, velnio adata ir gyvatės tarnas. Turėdamas omenyje savo europines šaknis, pastarosios asociacijos jam kėlė nerimą. Kas galėtų paaiškinti tokias tamsias vizijas, taip skirtingas nuo kitų tautų įsivaizduojamo gėrio? Gal tai jų religijų, dvasinių įsitikinimų prigimtis?
Vyro tyrimas aiškiai parodė, kad nepaisant visų skirtumų, daugelis kultūrų laumžirgį sieja su pokyčiais. Tai savaime nestebina, nes metamorfozė yra esminė jo (ir kitų vabzdžių) gyvenimo dalis. Tačiau jei jis teisingai suprato savo šaltinius, laumžirgio įkūnijamas pokytis pirmiausia yra vidinio pobūdžio: judėjimas tolyn nuo kultūrinių ar asmeninių iliuzijų, kurios valdo mūsų gyvenimą, bet iš tikrųjų slepia tai, kas svarbiausia ar „tikriausia“, ir link gilesnio ir aiškesnio savęs, gyvenimo ir pasaulio supratimo – aiškesnės vizijos, galima sakyti, – įskaitant jo neapčiuopiamus aspektus arba tai, ką kai kurie vadintų „nematomais“.
Kitaip tariant, laumžirgis simbolizuoja pokytį didesnio sąmoningumo, išminties ir aiškumo link. Autentiškumo link.
Vyras visa tai vertino padrąsinančiu dalyku. Galbūt neįprasti susitikimai su laumžirgiais signalizavo, kad jis juda teisinga kryptimi, tikroviškesnio savęs link.
Atrodė, kad vyras išgyvena kažkokius vidinius pokyčius. Jis pradėjo rimčiau kvestionuoti ir mesti iššūkį daugeliui savo kultūros vyraujančių „tiesų“, vertybių, prielaidų ir susitarimų; ką mes, šiuolaikiniai, aukštųjų technologijų, nuo interneto priklausomi amerikiečiai, manome žinantys apie pasaulį ir platesnį kosmosą (arba „kūrinį“) ir savo vietą jame. Jis jautė atsiveriantį skirtingiems pasaulio pažinimo ir buvimo jame būdams; ir tam, ką jis įsivaizdavo esant didesnes realybes, pranokstančias tai, ką gali paaiškinti mokslas ar religinės institucijos. Arba net laikyti įmanoma.
Nuolat kartojantis vaizdas buvo tarsi jis pats, stovintis ant kažkokio slenksčio ar proveržio, nors kartais jis ir pagalvodavo, ar negresia didesnis lūžis. Ir nors jis nerimavo, kad kartais pernelyg rimtai žiūri į viską (ir į save), jis taip pat jautė, kad kartais save stabdo, kankinamas abejonių, nesaugumo jausmo, savęs vertinimo.
„Koks aš painus chaosas“, – pagalvojo jis. „Bet taip nutinka, kai viskas sujuda.“ Tada, šypsodamasis ir galbūt net šiek tiek sukikeno, jam kilo kita pažįstama mintis: „Aš per daug galvoju.“
Galiausiai vyras negalėjo tiksliai pasakyti, ką reiškia laumžirgių atėjimas į jo gyvenimą. Ir kodėl tai apskritai turėjo ką nors „reikšti“? Tačiau jis buvo beveik tikras, kad tai neįvyko tiesiog atsitiktinai. Ir kad ir kokias reikšmes ar simboliką mes, žmonės, priskirtume laumžirgiams, jam aiškiausia – ir svarbiausia – atrodė, kad jie patraukė jo dėmesį ir kažkaip jį sujaudino, galbūt net bendravo su juo tokiu lygmeniu, kurio jis dar negalėjo suprasti. Ir štai kas: kažkoks portalas ar uždanga atsivėrė, nors ir trumpam, ir jis peržengė jį. Kažkokiu keistu ir nepaaiškinamu būdu jo pasaulis prasiplėtė. Argi tai ne daug pasako?
Taigi, čia istorija ir baigiasi. Išskyrus štai ką: kaip jau turbūt atspėjote, aš esu laumžirgio žmogus. Ir tai, ką papasakojau, yra kuo artimesnė tiesai, atsižvelgiant į tai, ką žinau ir jaučiu apie laumžirgio incidentą ir ką sužinojau nuo tų vėlyvos vasaros dienų – ir pripažįstant, kad visada yra daugiau sluoksnių, kuriuos galima ištirti.
Galite būti tikri, kad atidžiau stebėsiu laumžirgius ir prisiminsiu, kaip mažai iš tikrųjų mes, žmonės, žinome apie pasaulį (ir save), nepaisant visko, ko išmokome. Ir aš asmeniškai švęsiu šią paslaptį.
O, šioje besitęsiančioje istorijoje yra dar viena detalė, kuria turiu pasidalinti – neseniai įvykęs įvykis, kurį beveik buvau pamiršęs, nors nežinau, kaip tai įmanoma. Vieną rytą, dreifuodamas toje miglotoje erdvėje tarp miego ir budrumo, susapnavau arba išvydau viziją, kurioje laumžirgio, kurį radau savo kieme, sulaužytos kūno dalys – tos dalys, vis dar surinktos mažoje baltoje dėžutėje, padėtoje ant lentynos mano miegamajame – vėl susijungė ir sukūrė visą padarą. Iš daugelio galimų interpretacijų pirmiausia man atėjo į galvą ši: sugrįžimas į pilnatvę. Ir kol kas to pakanka.
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
37 PAST RESPONSES