Didžiausias Pavojus

Kaip gyventi suvokiant, kad naikiname savo pasaulį? Ką manome apie ledynų nykimą, tirpstančią Arktį, jūros užliejamas salų tautas, besiplečiančias dykumas ir sausėjančias dirbamos žemės plotus?

Dėl socialinių tabu, neviltis dėl mūsų pasaulio būklės ir baimė dėl ateities retai pripažįstama. Nevilties, kaip ir bet kokios gilios, pasikartojančios reakcijos, slopinimas prisideda prie psichikos nuskausminimo. Sielvarto ar pasipiktinimo išraiškos yra nutildomos, abejingos, tarsi būtų perpjautas nervas. Šis atsisakymas jausti skurdina mūsų emocinį ir jutiminį gyvenimą. Gėlės tampa blankesnės ir mažiau kvapnios, mūsų meilė mažiau ekstazinė. Mes patys kuriame pramogas sau kaip individai ir kaip tautos, kovodami, kurių siekiame, ir pirkdami daiktus.

Iš visų pavojų, su kuriais susiduriame – nuo klimato chaoso iki nuolatinio karo – nė vienas nėra toks didelis, kaip šis mūsų reakcijos susilpnėjimas. Mat psichinis nutirpimas trukdo mums apdoroti informaciją ir į ją reaguoti. Energija, skirta nuslopinti neviltį, yra nukreipiama nuo svarbesnių tikslų, sekinant atsparumą ir vaizduotę, reikalingą naujoms vizijoms ir strategijoms.

Dzen poeto Thicho Nhato Hanho buvo paklausta: „Ką mums labiausiai reikia padaryti, kad išgelbėtume savo pasaulį?“ Jo atsakymas buvo toks: „Labiausiai mums reikia išgirsti savyje Žemės verksmo garsus.“

Pralaužti kiautą

Kaip susidurti su tuo, apie ką vos drįstame pagalvoti? Kaip susidurti su savo sielvartu, baime ir pykčiu „nesugriaunant“?

Gera suvokti, kad griūtis nėra toks jau blogas dalykas. Iš tiesų, ji yra tokia pat svarbi transformacijai, kaip ir išaugusių kiautų plyšimas. Nerimas ir abejonės gali būti sveiki ir kūrybingi ne tik žmogui, bet ir visuomenei, nes jie leidžia naujai ir originaliai pažvelgti į realybę.

Greitos transformacijos laikotarpiais suyra ne pats „aš“, o jo gynybos mechanizmai ir prielaidos. Savisauga varžo regėjimą ir judėjimą kaip šarvai, todėl sunkiau prisitaikyti. Kad ir koks nepatogus būtų suirimas, jis gali atverti mus naujiems suvokimams, naujiems duomenims ir naujiems reakcijoms.

Kalbėdami apie savo kančią dėl pasaulio, sugriauname sienas tarp mūsų ir suartiname su giliu solidarumu. Tas solidarumas yra dar realesnis, kai susiduriame su netikrumu.

Mūsų kultūroje nevilties bijome ir jai priešinamės, nes ji reiškia kontrolės praradimą. Mes jos gėdijamės ir vengiame jos reikalaudami greitų problemų sprendimų. Ieškome greitų sprendimų. Šis kultūrinis įprotis užgožia mūsų suvokimą ir skatina pavojingą tikrojo pasaulio nekaltumą.

Kita vertus, pripažinti neviltį nėra nieko paslaptingesnio, nei pasakyti tiesą apie tai, ką matome, žinome ir jaučiame vykstant mūsų pasauliui. Kai korporacijų kontroliuojama žiniasklaida laiko visuomenę tamsoje, o valdžios atstovai manipuliuoja įvykiais, kad sukurtų baimės ir paklusnumo klimatą, tiesos sakymas yra kaip deguonis. Jis atgaivina ir grąžina mums sveikatą bei energiją.

Priklausymas visam gyvenimui

Dalijimasis tuo, kas yra mūsų širdyje, atneša laukiamą tapatybės pokytį, nes pripažįstame, kad pyktis, sielvartas ir baimė, kuriuos jaučiame dėl savo pasaulio, negali būti suvesti į rūpesčius dėl mūsų asmeninės gerovės ar net išlikimo. Mūsų rūpesčiai yra daug didesni nei mūsų pačių asmeniniai poreikiai ir norai. Skausmas dėl pasaulio – pasipiktinimas ir liūdesys – atveria mus platesniam savęs suvokimui. Tai vartai į mūsų abipusės priklausomybės gyvenimo tinkle suvokimą.

Daugelis mūsų bijome, kad susidūrimas su neviltimi atneš vienatvę ir izoliaciją. Priešingai, paleisdami senus gynybos principus, atrandame tikresnę bendruomenę. O bendruomenėje išmokstame pasitikėti savo vidiniais atsakais į pasaulį ir atrasti savo galią.

Jūs ne vieni! Esame didžiulio, pasaulinio judėjimo dalis: epochinio perėjimo iš imperijos į Žemės bendruomenę. Tai Didysis Posūkis. Ir jaudulys, nerimas, netgi per didelis nerimas, kurį jaučiame, yra mūsų pabudimo šiam kolektyviniam nuotykiui dalis.

Kaip ir bet kuriame tikrame nuotykyje, yra rizika ir netikrumas. Mūsų korporacinė ekonomika naikina ir save, ir gamtos pasaulį. Jos poveikį gyvosioms sistemoms Davidas Kortenas vadina Didžiuoju išardymu. Tai vyksta tuo pačiu metu kaip ir Didysis posūkis, ir mes negalime žinoti, kaip baigsis istorija.

Atsisakykime minties, kad galime valdyti savo planetą savo patogumui ir naudai – ar net kad dabar galime būti jos galutiniai atpirkėjai. Tai iliuzija. Vietoj jos priimkime radikalų mūsų laikų neapibrėžtumą, netgi išlikimo neapibrėžtumą.

Pirmykštėse visuomenėse paaugliai išgyvena perėjimo ritualus, kur susidūrimas su savo mirtingumu yra vartai į brandą. Panašiai ir klimato kaita ragina mus pripažinti savo, kaip rūšies, mirtingumą. Su neapibrėžtumo dovana galime užaugti ir priimti planetinės suaugusiųjų būties teises bei atsakomybę. Tada mes visiškai žinome, kad neatsiejamai priklausome gyvybės tinklui, galime jam tarnauti ir leisti jo stiprybei tekėti per mus.

Netikrumas, kai su juo susitaikome, nušviečia ketinimų galią. Ketinimas yra tai, kuo galite pasikliauti: ne rezultatas, o motyvacija, kurią atsinešate, vizija, kurią puoselėjate, kompaso kryptis, kuria pasirenkate sekti. Mūsų ketinimas ir ryžtas gali išgelbėti mus nuo pasiklydimo sielvarte.

Neseniai lankęsis Kentukyje, sužinojau, kas vyksta su Apalačų kraštovaizdžiu ir kultūra: kaip anglies kasybos įmonės naudoja dinamitą viskam, kas yra virš požeminių anglies sluoksnių, susmulkinti; kaip 20 aukštų buldozeriai ir vilkikai nustumia miškų ir viršutinio dirvožemio „perdengimą“, užpildydami slėnius. Mačiau, kaip aktyvistus ten laiko vien ketinimai. Nors tauta, regis, nesuvokia šios tragedijos, šie vyrai ir moterys atkakliai tiki, kad Apalačijos iš dalies gali būti išgelbėtos ir kad ateities kartos gali pažinti kvapiųjų gumbų, sasafrų, magnolijų šlaitus, lūšių ir meškėnų čiurlenimą, o įdubose – smuikų ir šviežiai tekančių upelių muziką. Atrodo, kad jie žino – o kai mes prarandame budrumą, mes taip pat žinome – kad esame gyvos gyvojo Žemės kūno dalys.

Tai Didžiojo Posūkio dovana. Kai atveriame akis ir pajaučiame, kas vyksta, net kai tai drasko mūsų širdis, atrandame tikrąjį savo dydį; nes mūsų širdis, kai ji atsiveria, gali talpinti visą visatą. Atrandame, kaip tiesos apie savo kančią dėl pasaulio išsakymas sugriauna sienas tarp mūsų, įtraukdamas mus į gilų solidarumą. Tas solidarumas su savo kaimynais ir viskuo, kas gyva, yra dar realesnis dėl netikrumo, su kuriuo susiduriame.

Kai nustojame blaškytis bandydami įvertinti sėkmės ar nesėkmės tikimybę, mūsų protai ir širdys išlaisvinami ir sutelkiami į dabartinę akimirką. Ši akimirka tampa gyva, kupina galimybių, kai suprantame, kokie esame laimingi, kad gyvename dabar ir galime dalyvauti šiame planetiniame nuotykyje.