Mano paties laikas žemėje paskatino mane patikėti dviem galingais instrumentais, kurie patirtį paverčia meile: laikymu ir klausymusi. Kiekvieną kartą, kai laikiau save ar buvau laikomas, kiekvieną kartą, kai klausiausi ar buvau klausomasi, patirtis dega kaip malkos toje amžinoje ugnyje ir aš atsiduriu meilės akivaizdoje. Taip buvo visada. Apsvarstykite šiuos du senus įsitikinimus, kurie neša laikymo ir klausymosi išmintį ir iššūkį.
Pirmasis – tai senas įsitikinimas, kad priglaudus prie ausies kriauklę, galima išgirsti vandenyną. Atrodo, kad tai visada veikia. Medicinos tyrinėjimai atskleidė, kad priglaudus tą kriauklę prie ausies, iš tikrųjų girdite savo pulsaciją, jums atkuriamas jūsų kraujo vandenynas. Tačiau šis faktas nesumenkina šios paslapties. Jis ją tik sustiprina. Nes priglaudus kriauklę prie ausies, moko mus, kaip per dalelę išgirsti Visumą ir kaip atrasti Visatą mumyse. Tai moko mus, kad kai išdrįstame priglausti prie ausies kitą būtybę, tarsi kriauklę, girdime ir viso gyvenimo paslaptį, ir savojo kraujo vandenyną.
Nuostabu, bet kiekvienoje būtybėje yra užkoduota Visatos istorija. Kiekviena siela yra kriauklė, suformuota gelmių srovių. Net fiziškai vidinė ausis – tas subtilus pusiausvyros šaltinis – yra kriauklės formos. Taigi, viskas, ką laikome rankose ir ko klausomės, parodys mums, kur ji gyvena pasaulyje ir mumyse.
Tai veda prie antrojo įsitikinimo: tautosakos, kad jei arklys susilaužo koją, jį reikia užmigdyti. Aš atradau, kad tai netiesa. O, tiesa, kad taip nutinka. Veisėjai šaudo arklius su sulaužytomis kojomis, tarsi nieko nebūtų galima padaryti. Bet dabar žinau, kad jie tai daro dėl savęs, nenorėdami rūpintis arkliu, kuris negali bėgioti.
Lygiai taip bijantys ir savanaudiški žmonės nutraukia ryšį su palūžusiais, nenorėdami sėdėti su draugu, kuris neranda rytojaus, nenorėdami būti apkrauti tuo, kas juos sulėtins, nenorėdami susidurti su tuo, kas juos pačius palūžę. Čia slypi užuojautos iššūkis. Nes kai išdrįstame laikyti tuos, kurie prispausti prie žemės, išdrįstame juos apkabinti, gieda laikymo ir klausymosi tiesa, ir mes pasineriame į lūžusių kaulų išmintį ir tai, kaip viskas gyja.
Tai tylios drąsos, kurios mums visiems reikia. Drąsos laukti ir stebėti su visu tuo, kas esame. Drąsos pripažinti, kad nesame vieni. Drąsos glausti vieniems kitus prie širdies ausies. Ir drąsos rūpintis tuo, kas sugedę.
Šių drąsių veiksmų praktikos laukas visada yra maži dalykai, kurie yra po ranka. Kažkaip, praktikuodamiesi daryti mažus dalykus su didele meile, kaip sako Motina Teresė, išmokstame būti drąsūs. Iš tiesų, meilės darbas yra visapusiškas rūpinimasis mažais dalykais. Toks rūpinimasis atveria paslaptį. Mūsų mažiausio dėmesio didžiaširdiškumu mes įžengiame į meilės vandenyną, kuris mus visus neša.
Paprastai ir giliai meilės darbas yra mylėti. Nes tame akte Visata atgyja. Toks gyvumas yra erdvė, kuri atsiveria tarp mūsų, kaip sako Martinas Buberis, kai du nusilenkia ir nuoširdžiai susiliečia.
Markas Nepo iš „Nuostabi rizika: išdrįsimas gyventi autentišką gyvenimą“
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
2 PAST RESPONSES
This made me happy, which has been rare recently. Thanks for sharing and writing this. -Marc
The Pilgrim and the Poustinik - a very short story
The pilgrim had been traveling for many days, through many moons. He had seen much during his journey, learned many things, but still had not found what his heart was searching for.
Finally, while walking at night in a dark wood where only small, barely visible animal paths guided him, he saw a dim glow in the distance. As he got closer he realized the light came from a small dwelling, a shack which seemed to glow itself? He approached the poustinia with both great anticipation and great fear.
Now at the door he could make out the form of an old hermit, a poustinik. “Ah pilgrim, I have been waiting for you, welcome.” “Sir, who are you?” asked the pilgrim. “Who I am does not matter, but I have your answer.”
The pilgrim was puzzled but mysteriously hopeful. He had not even posed the question on his heart, he had only asked “Who are you?” “Come, tell me of your travels, what have you seen and learned?” The poustinik seemed genuinely interested to hear the pilgrim’s story?
The pilgrim seemed to sense that the poustinik already knew all about his journey, that he had somehow seen it all? So, his reply was short but to the point of his heart. “I have traveled many miles through many countries and towns, yet I still have not found the answer. Sir, can you tell me, what is the meaning of life?”
“I will tell you pilgrim what your heart already knows, and has known since your birth. Love (God) and enjoy (Them) forever.” A great pause followed . . .
The pilgrim knew immediately that this was indeed The Answer to his question, to all questions. He pondered the depth and the love for what seemed like hours?!
“But how do I do this Sir? What does this life look like?”
“For each one emanating from Divine LOVE Themselves it will look different yet the same. We all love (God) by loving what They have created. In serving and caring for all Creation; earth, plants, animals, humans, we are returning the great LOVE we have received. So, you see though it will look different for each of us, it is the same.”
The pilgrim bowed his head, gave thanks, and left the way he had come, but transformed with peace and contentment in his heart.
}:- ♥️ a.m.
Hoofnote: This story, this dream vision came to me just before I awoke this morning. I share it in gratitude. ♥️🙏🏼
[Hide Full Comment]