Medžiai: Alternatyvi Katedra

Sąlytis su gamta suteikia buvimo dovaną. Stengiuosi jai atsiverti, o ne siekti blaškančių minčių ar emocijų. Kaip miesto gyventojui, pasivaikščiojimas parke mane užpildo mano šaknų gamtos pasaulyje pojūčiu. Pajūris, kalnai, pievos, miškai ir dykumos – visa tai kviečia mus atrasti savo prigimtį jų prigimtyje, sutikti jų buvimą savyje. Taigi, kai jaučiuosi per toli nuo savo giliausio noro, praradęs pusiausvyrą, sukrėstas gyvenimo smūgių ar įklimpęs nerūpestingumo inercijoje, ieškau kontakto su gamta – pagrindiniu susikaupimo šaltiniu.

Kiekvienas iš mūsų giliau reaguoja į vieną ar kitą didingą gamtos vaizdą, galbūt priklausomai nuo to, kur patyrėme pirmuosius įspūdžius. Šiuo metu mano gyvenime giliausią šauksmą man skleidžia medžiai – jų triumfuojantis iškilimas ir gilios šaknys žemėje. Kai esu po medžiais, grįžtu ten, kur priklausu. Kiek žinau, ši vieta nepasiekiama jokiomis sąmoningomis pastangomis. Tačiau užgožtas didelių kamienų ir pavėsyje besidriekiančių šakų, nebesikabinu prie praeities ir neskubu atlikti šiandienos pareigų. Esu čia pat.

Po poros valandų darbo prie kompiuterio, mėgstu išlieti savo energiją parke. Eidamas pažįstamu taku, galiu sustoti, nutildyti abipus manęs kylančių medžių galios. Žiemą mano akys seka jų masyvių šakų tvirtumą, kurios dangaus fone išsiskleidžia į vis mažesnes ir mažesnes šakeles bei šakeles. Jos man primena daugybės būsimų lapų gyslas ir stiebus, mano pačios venas ir arterijas, ir visa mano sistema atsigauna.

Kai paklausiau Davido Wagonerio apie jo nepaprastai įtaigų eilėraštį, jis man pasakė, kad jį įkvėpė laikas, kai jis pasiklydo miške. Akivaizdu, kad medžių buvimo patirtis sugrąžino jį į jo paties buvimą ir numalšino jo baimę. Toks nuotykis perkelia mūsų nežinomybės baimę į kitą perspektyvą. Mes taip pat esame nežinomi.

Parke prisimenu, kad visas gyvenimas yra judėjime. Voverės šokinėja, bitės ir drugeliai tyrinėja gėles. Medžiai lieja savo energiją aukštyn į siūbuojančias šakas ir giliai įsiskverbia į žemę. Girdžiu paukščio čiulbėjimą. Per dažnai nesuvokiu visko, kas mane supa, kol neatsiduriu transformuojančioje vietoje, kur galiu susilieti su gamta ir savo vidine prigimtimi – be baimės, be spaudimo. Kažkas giliai manyje atsipalaiduoja. Pasilenkusi ravėti nepageidaujamų piktžolių iš apleisto sodo esplanadoje prie upės, jaučiu, kaip viskas, kas mane gniaužia, paleidžiama.

Net ir purvinose miesto gatvėse, kuriomis daug vaikštau, apšiurę medžiai siunčia subtilią žinutę. Jie man primena ir mano prigimtį, ir jų didžiulę dovaną mūsų planetai – orą, kuriuo kvėpuojame. Grįždamas namo lipu metro laiptais, pavargęs ir alkanas, mintys vis dar apimtas dienos veiklos. Tada sutelkiu dėmesį į medį, kurio link einu, sąmoningai įkvepiu jo gaivumą ir iškvepiu nerimą bei nuovargį.