Pamokos, išmoktos rašant meilės laiškus nepažįstamiesiems

Prieš beveik dvejus metus pradėjau palikti meilės laiškus visame Niujorke, kad juos rastų nepažįstami žmonės.

Nors idėja skamba romantiškai, iš tikrųjų tai buvo būdas kuriam laikui pamiršti savo pačios liūdesio ir vienatvės jausmus ir sutelkti dėmesį į kitus didmiestyje gyvenančius žmones, kurie galbūt jautėsi taip pat nusivylę kaip ir aš. Kiekvieną rytą nuo to pirmojo meilės laiško savo rankraštį pririšau prie meilės laiškų rašymo ir siuntimo žmonėms visame pasaulyje, kupinų žodžių, kurie, tikiuosi, padės, išgydys ir palaikys juos sunkiu metu.

Su kiekvienu rašiklio brūkštelėjimu ir voko užklijavimu sukaupiau gyvenimo pamokų, kurios, žinau, niekada manęs nepaliks, kad ir kur nukeliautų mano laiškai.

Esame drąsesni, nei patys save vertiname.

Anksčiau maniau, kad drąsa visada reiškia būti stipru, niekada nepralieti ašarų, būti tuo, kuris gali viską išlaikyti, net kai viskas atrodo griūvantys. To mokomės nuo pat pradžių – kaip išsaugoti orumą, kaip pasikliauti savimi, kaip visada būti stipresniems, bet niekada (niekada) silpnesniems.

Kitą rytą gavau laiško prašymą iš jaunos moters iš Izraelio. Ji jautėsi sugėdinta, šiek tiek baili ir savanaudiška, prašydama meilės laiško sau. Man? Maniau, kad tai drąsiausias poelgis, su kuriuo kada nors teko susidurti.

Reikia drąsos ir stiprybės paprašyti nepažįstamojo parašyti meilės laišką, prisipažinti, kad nežinai žodžių, kuriuos sau pasakytum, kad viskas pagerėtų. Drąsa – tai noras kartais palūžti, pakviesti ką nors kitą, paprašyti pagalbos, pripažinti, kad esi tik žmogus ir tau iš tikrųjų reikia kitų, kad sustiprėtum.

Esame labiau panašūs nei skirtingi.

Man niekada nepatiko posakis „pasidaryk pats, ką turi padaryti“. Tai atrodo beveik neįmanoma, ir aš vis labiau suprantu gyvenime, kad tai ne visada būtina.

Dažniausiai mūsų istorijos yra akivaizdžiai skirtingos, nors ir jaučiame tuos pačius jausmus – liūdesį, vienatvę, pavydą, skausmą, laimę ir viltį. Galime geriau suprasti situaciją, nei kada nors tikimės, jei tik atsiversime tam. Mums nereikia prisiimti tų pačių sunkumų kaip ir kam nors kitam, kad parodytume tam žmogui užuojautą ar būtume šviesi dėmė jo dienoje. Mums tiesiog reikia rūpintis.

Yra baimė: nepasakysime to, kas teisinga. Tik pabloginsime situaciją. Geriau tiesiog nieko nesakyti, nes iš tikrųjų net negalime įsivaizduoti, ką tas žmogus išgyvena.

Tai netiesa.

Net jei atrodo, kad negalime atsidurti kito žmogaus vietoje, vis tiek galime stovėti šalia ir palaikyti jį iki tos dienos, kai jis vėl išmoks šypsotis.

Maži veiksmai yra svarbesni, nei mes manome.

Net rašydamas pirmuosius 400 meilės laiškų, niekada nemaniau, kad iš tikrųjų ką nors pakeičiau pasaulyje. Negalėjau patikėti, kad esu reikšmingas ar kad man čia svarbu.

Net nepastebėjau – keičiau aplinkinių gyvenimus – ne raide po raidės, o po mažo veiksmo. Rodžiau savo buvimą kitam žmogui. Atsiliepdavau į telefoną, o ne rašiau žinutes. Laikydavau duris atviras. Išsakydavau savo žodžius pasauliui. Šie maži dalykai dažnai atrodo per maži, kad ką nors pakeistų, bet banguojantis efektas kyla iš vieno veiksmo. Poveikiui pakanka vieno žmogaus, kad jis pradėtų paliesti dešimtis gyvenimų.

Dar vakar jaunas vyras iš Australijos tviteryje parašė, kad ką tik paliko meilės laišką savo universitete. Jis atsiuntė man nuotrauką. Nepraėjus nė dvidešimt keturioms valandoms, moteris, vardu Ellen, rado tą meilės laišką ir atrašė man el. laišką, kuriame teigė, kad ją kamavo abejonės ir liūdesys, todėl rastas laiškas buvo geriausias dalykas, kurį ji galėjo perskaityti, kad jį pagerintų.

Kartais užtenka tokio mažo dalyko kaip laiško palikimas, paslaugos padarymas ar patarimas, kad sukurtų bangavimo efektą.

Kartais jūsų laukia bangavimo efektas; jums tereikia pradėti.