Jau dvidešimt metų mus lydi nerimą keliantys duomenys ir perspėjimai apie klimato kaitą. Ši problema virto savotišku dantų skausmu. Visuomenę apstulbino visos blogos naujienos, o vietoj protingų sprendimų matome politinės poliarizacijos kvailumą. Neįmanoma tikėti klimato kaita ir būti geru konservatoriumi. Šis nukrypimas nuo faktais pagrįstos realybės yra tik dalis problemos. Kinija ir JAV, kurios išmeta 40 % pasaulyje išmetamų kenksmingų teršalų, blokuoja priemones, skirtas pakeisti pasaulinio atšilimo tendenciją, dėl grynai savanaudiškų priežasčių – dvi turtingos ekonomikos nori išsaugoti status quo.
Į šią situaciją galima reaguoti įvairiai, todėl tenka rinktis taktiką.
** Surengti energingą viešą kryžiaus žygį su didesniais aliarmo signalais.**
** Pasikliaukite ateities technologijomis, kad atitaisytumėte atmosferai daromą žalą.**
** Pasiruoškite ateičiai su drastiškai kitokia ekologine pusiausvyra.**
** Nieko nedarykite, galbūt tik melskitės.**
** Laikinkite, kol katastrofos nebus galima ignoruoti.**
Dauguma žmonių dvejoja tarp šių variantų. Jei nuspręsite, kad tikroji problema yra ne gamta, o žmogaus prigimtis, tuomet tik kelios galimybės yra tinkamos. Žmogaus prigimtis turi savo istoriją. Pavyzdžiui, žinome, kad praeities ekologinių katastrofų, tokių kaip Sacharos pavertimas dykuma, Ispanijos miškų naikinimas ir viso tinkamo kuro sudeginimas Velykų saloje, buvo galima išvengti, bet to nebuvo padaryta. Kai ištekliai tampa riboti, žmonės staiga nebendradarbiauja, kad išsaugotų tai, kas liko. Jie kovoja iki paskutinio gabalėlio dėl mažėjančio ištekliaus. Taip pat žinome, kad žmogaus sukeltos katastrofos, kurios kenkia visiems, pavyzdžiui, karas, nesibaigia, nors taika naudinga visiems.
Turint omenyje žmogaus prigimtį, atrodo, kad pražūtingieji laimi. Artimiausiu metu pasaulis, stebėdamas pasaulinio atšilimo padarinius, grums rankas, garsiau siųs pavojaus signalus, ieškos stebuklingų technologijų ir melsis. Aktyvaus bendradarbiavimo greitai neatsiras. Racionalistai tarp mūsų, kurie, regis, visada gyvena Skandinavijoje, blaiviai prisitaikys prie neišvengiamo ekologijos blogėjimo. Žmonės jau kalba apie koralus formuojančių organizmų išsaugojimą kaip sėklas ateičiai, susitaikydami su tuo, kad dabartiniai koraliniai rifai, jau ir taip labai pažeisti, vieną dieną žus.
Kaip vienas individas, niekas iš mūsų negali pakeisti tokios didžiulės ir stulbinančios situacijos. Atrodo visiškai beprasmiška teršti mūsų planetos lizdą. Tačiau čia galima rasti prasmę. Prasmė slypi pačioje problemos ištakoje – žmogaus prigimtyje. Žmonės savo troškimus iškelia aukščiau kolektyvinio gėrio. Mes laikome save svarbesniais už ekologiją, kuri kyla iš įsitikinimo, kad esame aukščiau už pačią Gamtą, privilegijuota rūšis, kuriai nereikia atsakyti niekam – nei Gamtai, nei Dievui (jei dievybė egzistuoja).
Pražūties prasmė yra ta, kad visos šios prielaidos negalės išlikti, bent jau ne dabartine forma. Nugalima taktika yra „Laikinai palaukite, kol katastrofos nebus galima ignoruoti“. Galiausiai, kada tai įvyks, žmogaus prigimtis bus priversta pažvelgti į save. Bus neišvengiama permąstyti, kas mes esame (darau prielaidą, kad žmonija nepasirinks masinės savižudybės, nors yra ir tokių, kurie laikosi toliaregiškesnės perspektyvos ir teigia, kad planetai be mūsų gali būti geriau). Žinoma, visuotinio atšilimo problemos sprendimas nebūtinai turi pasiekti galutinį tašką. Ateinanti karta gali vystytis iš esmės.
Atrodo, kad tai vyksta ir su karu. Šiuo metu ginkluotuose konfliktuose, įskaitant pilietinius karus, žūstančių žmonių skaičius toliau mažėja. Atominių ginklų neplatinimo srityje pasiektas toks taškas, kai visi sutinka, kad tikslas turėtų būti pasaulinis nusiginklavimas. Branduolinis holokaustas nebėra reali grėsmė. Tačiau kova su klimato kaita tikriausiai yra dar elementaresnis uždavinys. Jei žmogaus prigimtis turi evoliucionuoti, naujas prielaidų rinkinys atrodytų maždaug taip:
** Žmogaus gyvenimas nėra atskirtas nuo gyvenimo žemėje.**
** Turime gyventi darnoje su gamta.**
** Vartotojiškumas nėra beribis ir neveda į laimę.**
** Toksiška tarša kenkia gyvybei ir negali būti pateisinama.**
** Kaip sąmoninga rūšis, žmonės turi būti ekologijos sergėtojai.**
Nė viena iš šių idėjų nėra stebinanti; jos yra įprastas reiškinys aplinkosaugos judėjime. Tačiau norint, kad jos taptų gyvybingos masiniu mastu, reikia pakeisti situaciją. Reikia iš naujo permąstyti tą žmogaus prigimties dalį, kuri sako: „Pirmiausia aš“, „Noriu savųjų, kam rūpi tu?“, „Gyvenu tik šiandiena, pamiršk rytojų“ ir „Gamta čia tam, kad būtų užkariauta“. Ar tai įvyks? Niekas negali pasakyti, bet svarbu suprasti, kad pasaulis „ten“ neturi jokių šansų pasikeisti, kol „čia“ neįvyks tikros transformacijos.
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
5 PAST RESPONSES
all hands have to be on deck to achieve a good environment,stop hazards and killing in the world today, though there are people that understands ,some still doesn't. we have to prevent hazards at least from around us. we start from us(our surroundings). deforestation courses erosion and this is one of the deadly hazard which courses the lost of lives and properties, it kills more than war itself. environmental pollution contributes to the major problem of the globe.i appreciate those that have been working for the nurturing of our environment, but we should start from us, let the peace start from you today, its a chain.
i greatly appreciate the comments below and Deepak for his patience with his fellow man. My wish is to practice inner peace while promoting outer peace. I am thrilled that war is killing fewer people now and hope that environmental degradation can be reversed so that we stop killing sentient beings everywhere.
This isn't only about the collective good but about our own personal wellbeing. I want to breathe clean air and drink clean water. I want the food I eat to grow in clean and fertile soil so that I can stay healthy. I'm pretty sure most human beings want the same. I'm not an environmentalist but a humanist. Let's stop the careless destruction of our own habitat do whatever it takes to keep our species alive and thriving.
The conclusion says it all. What is going on "out there" is simply a reflection of what is going on "in here." The problem with fighting against any issue is that the "in here" remains in a fighting, combative mode. This doesn't lead to peace. And non-peaceful actions don't lead to a caring, supporting, nurturing of our earth.
I recently told a friend that I am no longer the activist I was in my youth, nor the contributor to society and the economy that I was in my middle years. I sometimes regret this decrease in the kinds of activities that I once thought would change the world. Instead, I buy little, recycle lots and try to live lightly on the earth. In addition, I meditate two hours a day. It may seem an odd and inactive way to "contribute," but it is a contribution of sorts. When meditating, I am not generating negativity. I am both training my mind to eliminate negativity and creating peace and harmony within that can later be shared with others in my life. What my friend said surprised me. "What you are doing is far more effective in the long run than running around doing good." I appreciated this perspective, but I think both are valuable. I also think that people who are actively in the world promoting the greater good do a better job if they begin with inner peace.