Jei Tai būtų Tavo mama, ką darytum?

[Toliau pateikta akcija, vykusi per laiptų ratą gydytojams , vykusį anksčiau šiais metais. Nagrinėjama tema buvo „erdvės sulaikymas“. Venu Julapalli, gastroenterologė, bendradarbiaujanti su „ Health 3.0“ judėjimu, pasidalijo tokia skaudaus susitikimo su radiologu, kuris intuityviai žinojo, ką reiškia turėti vietos kitam, istorija.]

Mano draugas patyrė savo tėvo mirtį. Jis turėjo priimti sprendimą atšaukti paramą ir jo šeima įtikino jį atsiimti. Medicininiu požiūriu, kai jis man pasakė detales, manau, kad tai buvo vienintelis sprendimas, kurį jis galėjo priimti. Tačiau jis niekada nebuvo atleidęs sau, kad iš esmės – jo suvokimu – atsisakė savo tėvo. Ištraukdamas už kištuko jis naikino save daugelį metų.

Kai jis man apie tai pasakojo, mane skaudino, nes, turiu galvoje, prisiminiau mano istoriją apie mano mamą, kuriai plyšo smegenų aneurizma ir ji išgyveno. Dabar ji pamažu atsigauna, bet turėjo akimirkų, kai nežinojome, ar jai pavyks. Žinote, kalbėkite apie netikrumą ir nepastovumą. Aš turiu galvoje, kad didžioji dalis medicinos yra neapibrėžtumas ir mes, kaip profesionalai, turime susigrumti su tuo, kaip susidoroti su tuo netikrumu. Niekam to nelinkėčiau, bet tik tada, kai iš tikrųjų turėjau tai išgyventi asmeniškai – žinote, ne tik profesinėje srityje, bet ir su savo šeimos nariu –, tai tikrai ateina į namus. Tai kaip, gerai, bam! Plyšusi smegenų aneurizma. Per valandą, nereaguoja. Turi skubią operaciją. Išgyvena. Bet dabar yra komos būsenos. Kas toliau? Iš karto atsakymų nėra.

Vienoje tamsioje situacijoje atlikome nuskaitymą. Tai buvo angiograma, kurią ji padarė, ir mes norėjome gauti antrą nuomonę apie tai. Taigi aš paskambinau savo draugui, kuris pažinojo labai žinomą intervencinį neuroradiologą mieste. Taigi mes išsiuntėme jam šiuos filmus arba šiuos suskaitmenintus vaizdus. Paskambinome jam po pietų, kai jis į jį pažiūrėjo. Mano brolis su juo kalbėjosi telefonu. Tiesiog girdžiu savo brolio pokalbio pusę. Mano brolis yra gana stoiškas vaikinas, bet pokalbio pabaigoje jis tiesiog padeda ragelį ir griūva ant žemės, tiesiog verkdamas.

Aš pasakiau: „Kas vyksta?

Jis sakė, kad šis neuroradiologas mums pasakė, kad žiūrėjo į vaizdus ir jo akyse buvo toks visiškas perfuzijos trūkumas vienoje mano mamos smegenų srityje, tilto srityje. Ir jis mums pasakė, jo nuomone, net jei mano mama išgyvens, ji iš esmės bus kaip Miegančioji gražuolė. Ji negalėtų pajudėti, o galiausiai dažniausiai miegotų. Tomis akimirkomis, kai ji gali pabusti, ji negalės pajudėti. Ir tada ji tiesiog užmigdavo. Šis vyras sakė, kad taip bus likusias jos dienas.

Taigi aš griuvau kartu su broliu. Tai tiesiog, ką tu dabar darai? Kaip tai praeinate?

Mūsų ligoninėje buvo labai patikimas radiologas, panašus į seną radiologą, senosios mokyklos vaikiną, pažinojusį mano tėtį daugiau nei 25 metus šioje ligoninėje. Tai buvo mūsų ligoninė. Mes ten buvome kaip šeima. Paskambinau jam ir tai buvo kažkoks keistas pokalbis, nes žinojau, kad jis jau kalbėjosi su radiologu, su kuriuo kalbėjomės telefonu, iš kurio gavome antrą nuomonę. Taigi aš žinojau, kad mūsų vietinis, senas radiologas, žinojo, ką jis jau pasakė. Jis nenorėjo man to sakyti, bet aš jau žinojau, kad jie turėjo tą pokalbį. Ir ašaromis paklausiau, ko mes visi, kaip gydytojai, kada nors anksčiau ar vėliau prašome. Bet dabar tai buvo labai pažodžiui.

Paklausiau jo: "Jei tai būtų tavo mama, ką tu darytum? Ką tu veiki?"

Ir aš niekada nepamiršiu, kaip jis su tuo susitvarkė. Jis sustojo, laikė erdvės su manimi ir sako: „Tavo mama turi angelo veidą ir tu žinai, tu geras vaikas“. Jis mėgsta mane vadinti vaiku. "Kadangi tu esi geras vaikas. Aš daryčiau tai. Daryčiau šią procedūrą."

Buvo atlikta procedūra, kurią jis turėjo atlikti techninių įgūdžių, bet niekada to nepadarė. Taigi mes svarstėme, ar mano mama turėtų atlikti šią procedūrą. Taigi aš jo paklausiau, pasakiau: „Ar tu darytum tai, jei tai būtų tavo mama? Ir jis pasakė: aš tai padaryčiau, jei tai būtų mano mama, aš tai padaryčiau. Noriu tai padaryti dėl tavęs, nes esi geras vaikas ir noriu pagerbti tavo tėtį.

Žinai, tą akimirką jis man padėjo. Jis man padėjo ir, kalbant apie gydymo ir gydymo temą, atliko procedūrą. Galėčiau pasakyti, kad mediciniškai tai tikriausiai nieko nedavė. Vien tai, kad jis pristabdė, apmąstė ir taiko gydymą – tai nebuvo susiję su konkretų gydymą, kurį jis darė (kurį jis padarė, ir jis turėjo tam reikalingų techninių įgūdžių). Tiesiog jis mus laikė. Jis mus laikė ir tai buvo gydymas, kurio mums reikėjo, kad įveiktume tą tamsią akimirką.

Laikui bėgant mano mama pasveiko. Ji vis dar nevaikšto, bet yra budri ir budri bei kalbasi su mumis. Ji gali laikyti mūsų vaikus, savo anūkus.

Tą akimirką – su šiuo radiologu, šia žmogaus dovana – pamačiau galią tiesiog išlaikyti erdvę, nepaisant to, kas bus nuspręsta. Man tai buvo toks jaudinantis momentas. Ir dabar aš tai priimu prie savo bendravimo su pacientais, kuriuos matau. Tai buvo tik dovana.