Pūdymas Ir produktyvumas, kūrybiškumas Ir COVID-19

Šie metai tikrai įeis į istoriją – pasaulio ir asmeninę. Kiekvienas turime savo istoriją apie tai, kaip pandemija paveikė mus ir tuos, kuriuos pažįstame. Sėkmės istorija – išlikti saugiems ir sveikiems; nelaimės istorija – susirgti ir mirti. Esu dėkingas, kad kiti aspektai nėra tokie niūrūs, ne tokie juodai balti. Neseniai kalbėdamas su draugais, kurie taip pat yra kūrybingi, girdėjau įvairių atsakymų į klausimą „Kaip Covid-19 paveikė jūsų kūrybiškumą?“.

Paulo Cézanne'o paveikslas „Šv. Viktorijos kalnas ir Arko upės slėnio viadukas“ (1882–1885). Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas. Šaltinis: commons.wikimedia.org/

Vieni buvo įkvėpti kurti naujus darbus. Kiti kalbėjo apie metus be pūdymo. Tai terminas, kurį retai girdime kultūroje, kuri yra atsidavusi – arba, tiksliau sakant, apsėsta – nuolatinio produktyvumo. Paimkime agroverslą: kiekvienas akras ir kiekvienas gyvūnas turi duoti maksimalų derlių visą laiką, net jei tai nenatūralu. Gamta funkcionuoja ciklais, ir viena iš to dalių yra poilsis, vedantis į atsinaujinimą. Tradiciškai žmonės taip suprato dirbimą: „Šešerius metus apsėsi savo žemę ir nuimsi jos derlių, o septintaisiais metais leisi jai ilsėtis ir pūdyti...“ ( Išėjimo 23:10-11 )

Flatland River (1997), Wayne'as Thiebaud. San Francisko modernaus meno muziejus, San Franciskas. © Wayne'as Thiebaud. Nuotrauka: Katherine Du Tiel. Šaltinis: brooklynrail.org/2019/03/

Galbūt šie metai kai kuriems menininkams suteikė laiko apmąstyti, išvystyti naujas idėjas, netgi pasukti kita linkme. Viename pokalbyje instaliacijų menininkė pasidalijo, kad kai kurios geriausios jos idėjos kyla iš nuobodulio. Galbūt nuobodulys yra panašus į gulėjimą pūdyme. Jei nesame nuolat užsiėmę, protas ir kūnas turi galimybę atsikvėpti. Tos pauzės metu atsinaujinimas tampa galimybe: galima pasėti naujas sėklas ir galiausiai nuimti derlių. Tačiau kadangi pūdymas yra neproduktyvus, pernelyg lengva poilsį laikyti tinginiu, o ne priešnuodžiu nuo išsekimo. Kartais susimąstau, ar staiga netapau šliužu, nes neturiu visiškai naujo darbų rinkinio, kurį galėčiau parodyti. Per dažnai, kai nematome nieko vykstančio paviršiuje, nesuvokiame, kad kažkas gali tyliai augti požeminėje tamsoje.

Porträt der Jeanne Hébuterne in Dunkler Kleidung (1918) , Amedeo Modigliani. Privati ​​kolekcija, Paryžius. Šaltinis: commons.wikimedia.org/

Menininko žodžiai apie vertės radimą nuobodulyje mane sužavėjo, juolab kad jau seniai save laikau žmogumi, kuriam niekada nebūna nuobodu – gyvenimas tam per daug įdomus! Be to, kada gi yra laiko nuoboduliui? Ištisus metus gavau daugybę kvietimų dalyvauti „Zoom“ konferencijose, susitikimuose, interviu, diskusijose, užsiėmimuose, pristatymuose, parodose, koncertuose ir kt. Be abejo, daugelis jų buvo įdomūs, informatyvūs, informatyvūs ir netgi linksmi. Labai vertinu precedento neturinčią prieigą prie tiek daug informacijos, kuri kitaip reikštų brangias keliones. Tačiau kasdien pildantis mano pašto dėžutę šiais pasiūlymais, negaliu nepasakyti, ar esu šiek tiek netikinti: „Ar jie mano, kad aš čia tiesiog sėdžiu rankas sudėjusi ir mirtinai nuobodžiavau?“

„Nuobodėję pamokomis“, Augusto Heyno (1831–1920). Šaltinis: commons.wikimedia.org/

Vis dėlto perskaičiusi knygos recenziją, kurioje rašytoja mini skyrių apie „nuobodulio adaptacinius pranašumus“, mane sudomino šis terminas ir nusprendžiau išsiaiškinti, kokie tie pranašumai. Iš elgesio mokslų tyrimų sužinojau apie šviesiąją nuobodulio pusę. Vienas konkretus privalumas patraukė mano dėmesį: nuobodulys gali padidinti kūrybiškumą ir padėti spręsti problemas, leisdamas mintims klaidžioti ir svajoti – to negalime padaryti, kai nuolat esame susitelkę į užduotį. Atrodo, kad nesant išorinės stimuliacijos (kur šiandien galėtume atsidurti be jos?!), esame labiau linkę naudoti savo vaizduotę ir mąstyti neįprastai.

„Puodelis šokolado“ ( La Tasse de chocolat ) (apie 1912 m.), Pierre-Auguste Renoir. Barnes fondas, Filadelfija. Šaltinis: commons.wikimedia.org/

Vis dėlto pastebėjau, kad kartais jaučiuosi nejaukiai, nes pasinerdamas į projektą patiriu didelį pasitenkinimą. Primenu sau, kad kurį laiką nereikėtų bijoti apleistumo. Albertas Einšteinas sakė: „Kūrybiškumas yra sugaišto laiko likutis.“ Aš tai suprantu taip, kad iš tikrųjų nešvaistome laiko vien todėl, kad neužsiimame kažko apčiuopiamo kūrimu.

Nors viskas sulėtėjo, mane nustebino, kaip greitai prabėgo metai, nors sukūriau tik keletą mažų kūrinių ir krūvą vaikiškų antklodžių, kurias paaukojau ne pelno organizacijoms. Nors negalėjau keliauti, giliau pasinėriau į save, tyrinėjau tai, kam kitaip nebūčiau rasusi laiko. Šiais metais niekur nevykimas lėmė netikėtą apatiją, ir jaučiu, kad kažkas tame sujuda.

„Nuobodulys“ (1914), Walterio Sickerto. Teito galerija, Londonas. Šaltinis: commons.wikimedia.org/

Jei šiais metais patyrėte apatiją, tikiuosi, kad ji duos kūrybiškų vaisių, kai būsite tam pasiruošę. Prisimenate šias dažnai cituojamas eilutes? „Viskam yra laikas, ir kiekvienam darbui po dangumi yra metas... laikas apkabinti ir laikas neapkabinti, laikas ieškoti ir laikas pasiduoti, laikas saugoti ir laikas išmesti...“ ( Mokytojo 3:1-8 ) Be abejo, 2020-ieji buvo susilaikymo nuo daugelio dalykų metas. Kas žino, kur visa tai mus nuves? Kaip niekas negalėjo nuspėti, kad Renesansas ateis po katastrofiško buboninio maro – „Juodosios mirties“, nusiaubusios pusę Europos gyventojų, – taip ir mes negalime numatyti, kas gali suklestėti po Covid-19 pandemijos.

La Nuit étoilée (Žvaigždė naktis) (1888), Vincentas van Gogas. Musée d'Orsay, Paryžius. Šaltinis: commons.wikimedia.org/

Savo įrašą šiais beprotiškais metais užbaigsiu anglų poeto Davido Whyte'o žodžiais:

Mūsų genialumas – suprasti ir stovėti po žvaigždžių rinkiniu, esančiu mūsų gimimo metu, ir iš tos vietos ieškoti paslėptos vienintelės žvaigždės nakties horizonte, kurios, net nežinodami, sekame.

Tegul 2021-ieji bus metai, kai atrasite tą žvaigždę, savo žvaigždę. Ir tegul tai bus laimingi bei sveiki Naujieji metai visiems. Jei dar nematėte šio vaizdo įrašo apie „Karantiną per meną“, tikiuosi, kad jis privers jus nusišypsoti, atsisveikinant su 2020-aisiais ir pasitikant 2021-uosius.

Klausimai ir komentarai:
Kokie buvo 2020-ieji jūsų kūrybinei karjerai?
Kas jus įkvėpė kurti naujus kūrinius?
O gal tai buvo apleistumo laikotarpis – sąmoningai ar netyčia?
Ar dygsta idėjos naujiems projektams?