Kai Kurie Draugai Ir aš pradėjome kalbėti

Ar tapome įtarūs dėl nieko, kas nėra sunku? Margaret Wheatley , knygos „Leadership and the New Science“ autorė, aptaria mūsų sudėtingą visuomenę ir viską supaprastinančius pokalbius.

Paprastesnis gyvenimas per pastaruosius kelerius metus tapo vyraujančia tema. Idėjų ir metodų gausu, kaip pasiekti paprastesnį gyvenimą, pradedant nuo kasdienės rutinos supaprastinimo ir baigiant planetos išteklių poreikio mažinimu.

Sutinku daug žmonių, kurie norėtų supaprastinti savo gyvenimą, tačiau pasaulis darosi tik sudėtingesnis. Sudėtingumas perėmė tai, kaip mes stengiamės atlikti reikalus organizacijose, bendruomenėse ir vyriausybėse. Atrodo, kad mes tiesiog nebegalime nieko padaryti. Sprendimo priėmimas, plano kūrimas, susitikimo surengimas – visa tai dabar apima sudėtingus ir daug laiko reikalaujančius procesus. Kažkada buvęs paprastas procesas, kaip ir kaimynų pokalbis, galbūt tapo „technika“, „kartų, kultūrų dialogu“. Esame išsekę dėl šių procesų sudėtingumo ir nusivylę dėl produktyvių rezultatų trūkumo.

Kad ir kaip norėtume palikti impotenciją, kurią patiriame atliekant šiuos procesus, labai sunku pakeisti judėjimą į sudėtingumą. Kai tik paprastas procesas tampa technika, jis tampa tik sudėtingesnis ir sunkesnis. Tai niekada netampa paprasčiau. Tai tampa specializuotomis ekspertų žiniomis, o visi kiti tampa nuo jų priklausomi. Pamirštame, kad jau mokame daryti tokius paprastus dalykus kaip mąstymas, planavimas ir pokalbio vedimas. Vietoj to, mes tampame nuolankūs sudėtingų metodų studentai.

Turėdami tiek daug specializuotų paprastų dalykų atlikimo metodų, įtariame viską, kas atrodo lengva. O tie iš mūsų, kurie turi techninių žinių, yra ypač įtartini. Ne kartą mačiau save atsitraukiančią nuo paprastumo, nes supratau, kad manęs nebereikės. Tai naudingos akimirkos, kurios verčia mane išsiaiškinti, kas yra svarbiau – mano eksperto statusas ar įsitikinimas, kad darbas bus atliktas gerai. (Ne visada pasirinkau kilnesnį kelią.)

Gali būti ir kita priežastis, kodėl žmonės nesiryžta tikėti paprastais sprendimais: visada sunku pripažinti, kad iššvaistėme savo laiką. Jei kažkas taip paprasta, kodėl mes investavome tiek daug laiko ir pinigų į sudėtingo metodo mokymąsi? Mes investuojame į tai, kas sudėtinga, vien todėl, kad to išmokti užtruko labai ilgai.

Tačiau paprastumas turi galingą sąjungininką: sveiką protą. Atsižvelgdami į savo patirtį, pastebėsime, kad geri sprendimai visada yra daug paprastesni, nei manėme. Kiekvienas patyrė tokią patirtį, daug kartų. Mokslininkai mokomi ieškoti geriausio sprendimo naudojant Occam's Razor taisyklę: kai galima rinktis iš dviejų galimybių, rinkitės paprastesnę. Šie paprasti sprendimai moksle vadinami „elegantiškais“. Visatos grožis išreiškiamas paprastumu.

Tai tiesa, žmonės dažnai juokiasi, kai pagaliau supranta, kad yra paprastas sveiko proto problemos sprendimas. Tai juokas iš palengvėjimo ir pripažinimo. Prisimename visus tuos kitus kartus, kai buvome nustebinti paprastumo. Tačiau aš taip pat manau, kad turime pripažinti save už sudėtingas kovas. Oliveris Vendelas Holmsas sakė: „Neskirčiau nė figos už paprastumą šioje sudėtingumo pusėje, bet atiduočiau savo gyvybę už paprastumą kitoje sudėtingumo pusėje“. Dabar galime juoktis, nes esame kitoje sudėtingumo pusėje.

Savo darbe aš propaguoju pokalbį kaip priemonę atkurti viltį ateičiai. Tai taip paprasta, kaip aš galiu gauti. Mačiau, kad nėra galingesnio būdo pradėti reikšmingus pokyčius nei sušaukti pokalbį. Kai žmonių bendruomenė atranda, kad jiems rūpi, prasideda pokyčiai. Nėra galios, lygios bendruomenei atrasti tai, kas jai rūpi.

Nesunku tai pastebėti mūsų pačių gyvenimuose ir naujausioje istorijoje. Lenkijos solidarumas prasidėjo pokalbiu – mažiau nei tuzinas Gdansko laivų statyklos darbuotojų kalbėjosi apie savo neviltį, poreikį keistis ir laisvės poreikį. Ir per mažiau nei mėnesį „Solidarumas“ išaugo iki 9,5 mln. darbuotojų. Tada nebuvo elektroninio pašto, tiesiog žmonės tarpusavyje kalbėjosi apie savo pačių kovas, o savo poreikių radimą dalijosi milijonai bendrapiliečių. To mėnesio pabaigoje jie veikė kaip vienas balsas už pokyčius. Jie uždarė šalį visuotiniu streiku.

Kai skaitau apie naujas humanitarinės pagalbos pastangas – kai kurios iš jų pelnė Nobelio taikos premiją – manau, kad jos gimsta iš pokalbio galios. Kažkur aprašyme, kaip viskas prasidėjo, yra frazė: „Kai kurie draugai ir aš pradėjome kalbėtis...“

Visada būna taip. Tikrieji pokyčiai prasideda nuo paprasto veiksmo, kai žmonės kalba vieni su kitais apie tai, kas jiems rūpi. Ar jie pastebėjo pavojingą gatvės perėją prie savo vaiko mokyklos? Kaimynystėje daugėja vėžio? Mirčių dėl neblaivių vairuotojų? Pakanka dviejų ar trijų draugų, kad pastebėtų, jog jiems rūpi tas pats dalykas, ir tada pasaulis pradeda keistis. Pirmasis jų pokalbis pasklinda. Draugai kalbasi su draugais. Jie kalbasi su kitais, ir tai auga ir auga.

Šią istoriją man papasakojo kanadietė. Ji grįžo į Vietnamą pasiimti antrojo vaiko, įvaikinto iš tų pačių našlaičių namų kaip ir pirmasis vaikas. Ji matė sąlygas ten pirmą kartą apsilankydama prieš dvejus metus ir šį kartą pažadėjo pasiimti medicininių priemonių. „Jiems reikėjo Tylenolio, o ne marškinėlių ar niekučių. Vieną dieną ji išsakė tai draugui, o draugė pasiūlė, kad naudingiausias medicininis dalykas, kurio ji gali imtis, būtų inkubatorius. Ją nustebino pasiūlymas (galvojo apie tvarsčius ir tabletes), bet ji pradėjo skambinti, ieškoti inkubatoriaus. Daug skambučių ir po kelių savaičių jai buvo pasiūlyta dvylika inkubatorių ir pakankamai vaikų medicinos reikmenų, kad būtų galima užpildyti keturis 40 pėdų gabenimo konteinerius! Iš atsitiktinio dviejų draugų pokalbio ji ir daugelis kitų organizavo medicininės pagalbos programą, kuri ir toliau daro didelę įtaką Vietnamo vaikų gyvenimui. Ir viskas prasidėjo, kai „mes su kai kuriais draugais pradėjome kalbėtis“.

Tokių istorijų apstu. Neįsivaizduoju nieko, kas pastaruoju metu man suteikė daugiau vilties, nei stebėti, kaip pokalbiai, kuriuose išreiškiame savo baimes ir svajones, gali pagimdyti galingus veiksmus, pakeičiančius gyvenimus ir grąžinančius viltį ateičiai. Viskas labai paprasta.