Kas galėjo pagalvoti, kad vieną dieną žemėlapiai taps nebereikalingi, nemėgstami, pūva po telefonų knygų krūvomis, vaizdo grotuvų ir rašomojo popieriaus krūvomis?
Išskleisti žemėlapį reiškia atskleisti nuotykį. Atidžiai klausykis, kaip lyginsi tas nutrintas raukšles, ir išgirsi burių plazdenimą virš tobulo mėlyno vandenyno. Užmerk akis ir pajusi pastovų, stiprėjantį traukinio, išvykstančio iš stoties, ritmą. Tavo žemėlapis – tai tavo bilietas. Sėdėti priešais išskleistą žemėlapį, brėžiant nelygias nepaliesto kelio linijas, reiškia jaustis mažam ir nuolankiam. Šis pasaulis didelis, vos pažintinas, mūsų laikas čia jau eina į pabaigą.
Žemėlapius mėgau nuo mažens, ir mano dienos buvo pilnos jų. Mokykloje turėjome žemėlapių pieštukų dėžutėse, žemėlapių, kurie tykojo sąsiuvinių viršeliuose. Žemėlapiai buvo susukti ir kabojo virš lentų, laukdami, kol bus nuplėšti. Turėjome net gaublius, kuriuos sukdavome užmerktomis akimis, kad nustatytume, kur gyvensime užaugę (dažnai, deja, Ramiojo vandenyno viduryje). Kai dar nežinojome, kas esame, žemėlapis bent jau galėjo mums pasakyti, kur esame, ir tai buvo šilta ir ramu.
Vos prieš kelis šimtmečius kartografai buvo kartos didvyriai: karalių globojami, imperijų kūrėjų ir karinių strategų lepinami. Ankstyvieji Indijos tyrimų biuro kartografai dirbo slaptai, žingsniams skaičiuoti naudojo budistinius maldos karoliukus, apsimetę vienuoliais. Kartografijos esmė – smalsumas, noras tyrinėti mus supantį pasaulį. Jei žinios yra galia, tai nežinomybės trauka dar galingesnė.
Niekada neįsivaizdavau, kad vieną dieną žemėlapiai taps kažkuo, kuo niekas nebenaudos. Pasenę, nereikalingi, nemėgstami, dūlantys po telefonų knygų, vaizdajuosčių grotuvų ir rašomojo popieriaus krūvomis.
Suprantu palydovinių navigacijos sistemų žavesį – kad išmanusis telefonas su GPS imtuvais ir žemėlapiais gali priversti jaustis nenugalimu atviru keliu. Galiu net suprasti, kodėl kai kurie teigia, kad šie įrenginiai yra kitas logiškas kartografijos žingsnis. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad kapitono Jameso Cooko dvasia šypsotųsi sielai, kuri reikalauja naudoti tik nuoseklią navigaciją. Kad jis pritartų idėjai, jog tyrinėjimai supaprastinami iki vien tikslo įvedimo, suspaudžiant šį mūsų pasaulį į sudėtingą vaizdo žaidimą.
Geriausios kelionės yra ne tos, kuriose sekate mirksinčią rodyklę, o tos, kuriose įsidedate žemėlapį į krepšį ir tikitės geriausio. Važiuodami su savo suglamžytu ir netvirtais draugais, esate priversti vėl ir vėl dairytis aplinkui. Sulyginti tai, kas parašyta ant popieriaus, su tuo, ką matote. Žinote, kad žemėlapis yra galingas įrankis, bet taip pat žinote, kad jo nepakanka. Sulankstomas žemėlapis niekada nepretenduotų į jūsų atvykimo laiko įvertinimą. Jis žino, kad svarbi kelionės dalis – niekada nebūti per daug užtikrintam dėl nieko.
Kai spoksome į savo įrenginius ir skubame po pasaulį itin efektyviais būdais, pamirštame svarbiausią savo kelionės šioje vandeningoje planetoje dalį. Užmegzti ryšį su kitais žmonėmis, kurie yra čia su mumis. Kaip net ir kiečiausia širdis gali būti nesujaudinta, kai nepažįstami žmonės ateina padėti ir patarti, kai pasiklystate? Žmonės, kurie į jus žiūri smalsiai ir džiaugdamiesi, kad susitikote. Net jei daugiau niekada vienas kito nepamatysite, net jei neturite ką pasiūlyti mainais.
Kai kas nors jums nupiešia žemėlapį – linijų seriją smulkiame raudoname smėlyje pakelėje ar neįskaitomus tinklelius kvito kitoje pusėje – jie parodo, kaip jie žiūri į šį pasaulį. Ranka pieštas žemėlapis yra brangus ir unikalus. Tai būdas sužinoti, kad šis pasaulis yra gražus ir keistas. Sunku jį apibūdinti nepažįstamiesiems ir jis niekada nėra visiškai toks pat dviem žmonėms.
Pasitikėti GPS reiškia pamiršti, koks trapus ir tarpusavyje susijęs yra mūsų pasaulis. Baterijos išsikraus, tinklai išnyks, ir net patikimiausi įrenginiai jus nuvils be jokios priežasties. Tam vienišam palydovui, besisukančiam aplink mūsų planetą, nerūpi nuvirtęs medis, sulūžęs vandentiekio vamzdis, nesibaigianti vestuvių procesija su šoko ištiktu jaunikiu ant arklio.
Sulankstytas žemėlapis yra grožio kūrinys – tylus ir orus. Jis skirtas priminti, kad pasaulio sulankstyti neįmanoma. Jo stebuklus reikia patirti ir tyrinėti, o ne paaiškinti. Su kiekvienu neteisingu posūkiu iš savo kišenių iškratote nuotykius. Ši kelionė tik prasidėjo.
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
5 PAST RESPONSES
Snigdha, I thoroughly enjoyed reading this! Beautifully written. It opened up my closet of long-ago memories, and I happily immersed myself in them. Maps did indeed take pride of place in my childhood ... I think we must have had the same pencil box! I remember many a long car trip with Dad unfolding the road map and running his finger along the road to be taken, and once we were on our way, Mum reading out loud the 'Interesting Facts' catalogued beside every town on the map through which we would pass. I have a large map pinned on the wall of my grandchildren's playroom, and we often stand on front of it and talk about all the different colourful countries - I want them to grow up understanding their place in a larger context. Thank you for sharing. (I'm still smiling ... )
Thank you for an inspiring account of hope... for me at least. I'd forgotten how wonderful it feels to collect maps for an upcoming trip, getting all excited and overwhelmed and in the end just flying by the seat of my pants. Long ago I'd done just that, I traveled halfway around the world with just my bike and whatever I could stuff in the carriers. I had maps and I really enjoyed looking at them but the memories I have now (30 years later) are of the people I met when I wasn't looking at the map. This story has stirred feelings of exploration and adventure and going on a walk-about. I am going to make a point of doing just this... in my own neighborhood.
Thank you! As a Storyteller and a Traveler, I always make sure to have Wanderings wherever I go. These are the times when I meet the most amazing people or discover a wonderful unexpected experience, a tiny cafe or a beautiful beach or a food festival because I spoke with the woman seated next to me on the train in Italy from Pistoia to San Gimiangano. So many amazing delights await us when we lift our heads out of technology and SEE.
This piece is beautifully written, Ms. Manickavel. Your writing "sings" and touches my heart. Thank you.
I appreciate this so much. My husband and I make a point to take a vacation, some time, each year where we travel to a new and unknown place with no plans, hotels, places to stay, etc. We travel through the area getting to know the local people in those places. Through the connections with people while we are traveling, we find ourselves drawn to one place or another and stay where we find the strongest connections. We spend time with the people we meet. We enjoy the local food, the local attractions but most of all the local people. They are our best times away and are completely intent on simply connecting with others around us. We meet WONDERFUL people each trip and both return home with a greater sense of calm and connectedness. This particular note put a smile on my face just remembering how amazing it is to wander, to simply be and to simply connect.