Popiežiaus Pranciškaus enciklika: Išgirskime Žemės šauksmą

Žemė „dabar šaukiasi mūsų dėl žalos, kurią jai padarėme“. Taip savo galingoje ir ilgai lauktoje enciklikoje apie ekologiją pradeda popiežius Pranciškus. „Pati žemė, prislėgta ir nuniokota, yra viena labiausiai apleistų ir skriaudžiamų mūsų vargšų.“

Popiežius Pranciškus pasirinko būti pavadintas šventojo, kuriam meilė visai Dievo kūrinijai buvo svarbiausia jo gyvenimo dalis, o visi kūriniai buvo jo broliai ir seserys, vardu. Kalbėdamas šio šventojo, „kuris mylėjo ir saugojo kūriniją“, balsu, jis ragina imtis moralinio atsako, kad būtų išvengta „precedento neturinčio ekosistemos naikinimo“ – kad mums skubiai reikia pripažinti pasekmes ir būtinus pokyčius mūsų gyvenimo būde. Jis apmąsto mūsų patiriamą smurtą, smurtą, sukeliantį „ligos simptomus, kuriuos matome Žemėje, vandenyje, ore ir gyvuose organizmuose“. Ir aprašydamas, kaip klimato kaita labiausiai neigiamai veikia vargšus, jis sujungia ekologinį ir socialinį teisingumą, kad mes „girdime ir žemės šauksmą, ir vargšų šauksmą“.

Žemės būklė yra didžiausias mūsų rūpestis. Dabartinė ekologinė krizė yra didžiausia žmogaus sukelta katastrofa, su kuria kada nors susidūrė ši planeta: visuotinio disbalanso, klimato kaitos ir rūšių nykimo požymiai mus supa visur. Materializmo pabaisa niokoja Žemę, jos godus godumas naikina ekosistemą – trapų gyvybės tinklą, kuris palaiko ir maitina visas nesuskaičiuojamas gyvybės būtybes. Esame stebuklų ir grožio pasaulio dalis, kurį sistemingai aukojame, kad patenkintume savo vis didėjančius troškimus. Turime prisiminti paprastą mus supančio gamtos pasaulio stebuklą, kurį šv. Pranciškus šlovino savo gražioje „Broliui Saulei“ giesmėje:

Garbė Tau, mano Viešpatie, per Sesę Motiną Žemę,

kas mus palaiko, valdo ir kas kuria

įvairūs vaisiai su spalvotais žiedais ir žolelėmis.

Vakar, kai nuėjau į savo mažą daržą nusiskinti kelių cukinijų vakarienei, vėl buvau apstulbintas Žemės dosnumo, kaip vienas augalas gali duoti tiek daug daržovių. Turėjau atidžiai žiūrėti po besiskleidžiančiais lapais, kad pamatyčiau netikėtai beveik per didelę cukiniją. Tai yra šventas gyvenimas, kuris mus palaiko, kūrinijos dalis, kurią mums beviltiškai reikia „mylėti ir saugoti“, lygiai taip pat, kaip ji myli ir saugo mus.

Svarbiausias, bet retai aptariamas šios krizės aspektas yra mūsų užmarštis apie šventą kūrinijos prigimtį ir kaip tai veikia mūsų santykį su aplinka. Popiežius Pranciškus kalba apie neatidėliotiną poreikį suformuluoti dvasinį atsaką į šią ekologinę krizę ir „jaustis glaudžiai susivienijus su viskuo, kas egzistuoja“. Šiandienos pasaulyje dominuoja susiskaldymas, skatinantis išnaudojimą ir godumą, todėl turime grįžti prie pilnatvės jausmo, atspindinčio gyvą visos kūrinijos ir jos daugybės gyventojų vienybę.

Žemei reikia ir fizinio, ir dvasinio dėmesio bei sąmoningumo, mūsų veiksmų ir maldų, mūsų rankų ir širdies. Gyvybė yra save palaikanti organinė visuma, kurios dalis esame mes, ir kai vėl užmezgame ryšį su šia visuma, galime rasti kitokį gyvenimo būdą – tokį, kuris nebūtų pagrįstas nuolatiniu blaškymusi ir materialaus pasitenkinimo iliuzijomis, o veikiau gyvenimo būdą, kuris palaiko visumą.

Kiekvienas savaip galime atsiriboti nuo vartotojiškumo modelių, kurie sekina mūsų pinigus ir gyvybinę energiją. Galime siekti gyventi paprastesnį gyvenimą, išmokti gyventi tvariau ir nepasiduoti nereikalingam materializmui – užpildyti savo gyvenimą meile ir rūpesčiu, o ne „daiktais“. Paprastas daržovių ir grūdų patiekalas, paruoštas su meile ir dėmesiu, gali pamaitinti mūsų kūną ir sielą.

Tačiau, kalbant labiau šv. Pranciškaus balsu, Žemei taip pat reikia mūsų maldų, mūsų dvasinio dėmesio. Daugelis iš mūsų žinome, koks veiksmingas yra maldos už kitus, kaip teikiamas gydymas ir pagalba net ir netikėčiausiais būdais. Pirmiausia gali būti naudinga pripažinti, kad Žemė nėra „nejaučianti materija“, o gyva būtybė, suteikusi mums gyvybę. O tada galime „išgirsti jos šauksmą“, pajusti jos kančią: fizinę kančią, kurią matome nykstančiose rūšyse ir užterštuose vandenyse – gilesnę kančią dėl mūsų kolektyvinio nepaisymo jos šventai prigimčiai.

Popiežius Pranciškus savo encikliką užbaigia dviem maldomis už mūsų Žemę. Taip pat yra paprasta malda – įsileisti pasaulį kaip gyvą būtybę į savo širdis, kai viduje save aukojame Dieviškumui. Šioje maldoje prisimename Žemės skausmą ir kančią savo širdyse ir prašome, kad pasaulis būtų prisimenamas, kad dieviškoji meilė ir gailestingumas tekėtų ten, kur jų reikia; kad net jei ir toliau taip blogai elgiamės su pasauliu, dieviškoji malonė padėtų mums ir padėtų pasauliui – padėtų sugrąžinti Žemę į pusiausvyrą. Turime prisiminti, kad Dieviškumo galia yra didesnė nei visų pasaulinių korporacijų, kurios ir toliau paverčia pasaulį dykyne, netgi didesnė nei pasaulinių vartotojiškumo jėgų, kurios reikalauja planetos gyvybės kraujo. Meldžiamės, kad Dieviškumas, kurio dalimi mes visi esame, galėtų atpirkti ir išgydyti šį gražų ir kenčiantį pasaulį.

Kartais lengviau melstis, kai jaučiame žemę savo rankose, kai dirbame sode, rūpinamės gėlėmis ar daržovėmis. Arba kai gaminame maistą, ruošiame daržoves, kurias mums davė Žemė, įmaišome žolelių ir prieskonių, kurie teikia mums malonumą. Yra daug būdų melstis, ir kiekvienas iš mūsų rasime savo būdą rūpintis Žeme savo širdyje. Lygiai taip pat, kaip šv. Pranciškaus giesmėje raginama mus šlovinti Žemę ir šlovinti Dievą „per visus tavo kūrinius“.

Kaip primena popiežiaus Pranciškaus žinia, kiekvienas iš mūsų turime būti žmogumi, kuris „myli ir saugo kūriniją“, kuris prisimena jos šventą prigimtį. Turime neštis šią meilės giesmę į savo širdis ir rankas. Per meilę Žemei galime pagerbti kvietimą imtis veiksmų klimato kaitos srityje, sklindantį iš visų tikėjimų ir iš vieno balso, slypinčio visoje žmonijoje. Mes visi esame vienos gyvos būtybės, kurią vadiname Žeme, dalis, ir jai beviltiškai reikia mūsų meilės ir dėmesio.