Šokiai Su priešu

Gera jus visus matyti. Garbė būti čia, šioje šventoje žemėje, su jumis, šventi žmonės. ... Dėkoju už viską, ką darote pasaulyje. Kai buvau vaikas, mėgau šokti. Šokau laisvai, be jokių apribojimų, nesijaudindama, kas žiūri. O mano tėvai, kai po vakarienės pas mus lankydavosi svečiai, kviesdavosi linksmintojus, tai buvo mane. Ir aš išeidavau ir šokdavau mūsų svečiams. Aš jau nebešoku tiek daug. Manau, kad senstant pradėjau labiau nervintis dėl to, ką žmonės apie mane pagalvos. Mano keliai sugedo. Ir nežinau, kartais bijau, kad praradau meilę – kad jos nebėra manyje.

2005 m. pietinėje Jungtinių Valstijų dalyje smogė baisus uraganas, vadinamas „Katrina“. Jis nuniokojo pietinėje mūsų šalies dalyje esantį miestą, vadinamą Naujuoju Orleanu, kur žuvo beveik 2000 žmonių. Tai buvo brangiausias uraganas mūsų šalies istorijoje. 80 % miesto buvo po vandeniu, ir, blogiausia, dauguma žuvusiųjų galėjo būti išgelbėti. Tačiau labiausiai tai paveikė rajonus, kuriuose gyveno juodaodžiai, rudaodžiai ir neturtingi baltaodžiai. Ir vadovybė atidėjo infrastruktūros remontą, kuris galėjo išgelbėti tas gyvybes. Žmonės čia, aukštumose, ne taip rūpinosi žmonėmis ten, kur gyvena žemumose.

Kaip jau minėjau anksčiau, dirbu universitete ir turiu nuostabių studentų, kurie daugeliu atžvilgių yra mano mokytojai. Po uragano grupė mūsų studentų nusprendė vykti į Naująjį Orleaną padėti atstatyti miestą. Tačiau tai nebuvo šiaip studentai. Tai buvo žydų ir musulmonų studentų mišinys. Keletas iš jų bendravo, svarstė, kaip galėtų pasimokyti vieni iš kitų ir galbūt ką nors nuveikti kartu. Tačiau jie dėl to jaudinosi, nes savaitę prieš mums išskrendant į Naująjį Orleaną (ir man teko didelė garbė juos lydėti šioje kelionėje) vienas palestinietis įsilaužė į ješivą ir nužudė ten aštuonis asmenis. Nes savaitę prieš tai izraeliečiai Gazoje nužudė 100 žmonių. Studentai norėjo bendrauti, bet jie buvo labai įsitempę ir nemanė, kad galės tiesiog pasikalbėti be skausmo. Taigi jiems kilo mintis, kad galbūt jei jie galėtų tarnauti kartu, galbūt nutiktų kažkas gražaus. Taigi jie atvyko į Naująjį Orleaną ir pradėjo tvarkytis, remontuoti namus ir dažyti sienas. Ir vyko gražūs dalykai, bet įtampa vis dar tvyrojo.

Penktadienį aplankėme „Juma“ maldos pamaldas, o tą vakarą dalyvavome šabo pamaldose. Tačiau jie tebuvo tik svečiai. Jie neužmezgė jokio ryšio. Naujasis Orleanas – miestas, kuriame buvome, garsėja savo muzika. Jis garsėja nuostabiu maistu, džiazo muzika ir šokiais. Taigi tą vakarą studentai norėjo nueiti į Naująjį Orleaną ir pasiklausyti gyvos džiazo muzikos. Taigi mes sėdėjome ten, žydų studentai sėdėjo kartu, ir musulmonų studentai sėdėjo kartu. Ir aš prisimenu, kaip sėdėjau ir galvojau: „Tai neveikia.“

Ir grupė grojo toliau, ir jie spoksojo vienas į kitą, kol viena studentė, musulmonė mergina su hidžabu, vardu Sherry, atsistojo ir pradėjo šokti. Ji šoko viena kelias minutes, kol žydų berniukas, vardu Semas, atsistojo ir pradėjo šokti su ja ir sukaupė drąsos. Ir jie šoko, ir jis ją apsuko. Ir tada jų draugai atsistojo ir pradėjo šokti su jais. Iš šių dviejų skirtingų erdvių, dirbančių kartu tarnystėje, kilo gražus dalykas. Grįžome į universiteto miestelį ir, žinoma, vyko protestai, protestai už palestiniečius ir už Izraelį, ir studentai buvo jų pusėje. Bet kai jie pamatydavo senus draugus iš kelionės, jie išsiverždavo ir apkabindavo vienas kitą.

Praėjo beveik 20 metų ir po skausmo, kurį patyrė Šventoji Žemė, mano universiteto miestelyje vėl vyksta protestai. Ir tai tik keli studentai, kurie bando susisiekti, kurie bando rasti ką nors, su kuo pasikalbėti. Taigi, anksčiau šį mėnesį išsiunčiau el. laišką buvusiai studentų grupei, kuri vyko į Naująjį Orleaną. Parašiau: „Man tavęs reikia. Ar galėtum grįžti į universiteto miestelį ir parodyti šiems vaikams, kaip šokti?“ Ir, tiesą sakant, vienas po kito jie atrašė: „Nežinau, galbūt praėjo per daug laiko. Galbūt dabar per sunku.“ Samas ir Sherry abu atrašė su aistringais liudijimais apie tai, kur jie yra dabar. Tada vienas iš studentų, Jonathanas, parašė: „Nežinau, ar praėjo per daug laiko, bet jei darbas ir tarnystė, kurią atlikome prieš 20 metų, tada pasiteisino, jei šokiai, kuriuos atlikome tame klube, mus suvienijo, tai aš, pavyzdžiui, noriu pabandyti. Tai mane irgi skatina vėl pabandyti šokti, ir galiausiai tai yra tai, ką noriu pakviesti padaryti visus jus.“ Lengviau sėdėti vienoje pusėje. Lengviau sėdėti ir nenorėti keltis bei šokti, bet atėję čia, į šią šventą žemę, kur buvo žengti pirmieji žingsniai, įdomu, ar jūs visi rasite drąsos žengti į šokių aikštelę ir šokti su tais, kurie yra mūsų priešai. Ačiū.

Ačiū.