Būtent šiuo metu, ilgą žiemos atkarpą, aš pradedu gailėtis pavasario. Iki kovo mėnesio aš jaučiuosi šiek tiek nuobodu dėl žiemos grožio. Nors mano malda ir meditacija palaiko mano širdį atvirą, kad dėkingomis akimis pamatyčiau bėgantį laiką ir metų laikus, dažniausiai noriu, kad šaltos dienos pasibaigtų. Kai žemė pradeda tirpti, dažnai norime, kad procesas paspartėtų. Aš ilgiuosi ryškių gėlių, pučiančių pavasario vėjyje, ir šiltų vasaros vakarų verandoje.
Nors nekantrumas žiemai yra tik žmogiškas, stabtelėjau ir prisimenu, kad šiuo metų laiku reikia judėti lėtai. Jei paskubėsime per metų laikų kaitą gamtoje ir savo gyvenime, mums trūks to krašto tarp žiemos ir pavasario ir jo svarbių pamokų.
Koks yra natūralus tikslas ir simbolika šiuo atšilimo laiku? Būtent toje vietoje tarp nevilties ir vilties atrandame atšilimo grožį. Būtent čia Kūrybinis gyvenimas arba Dievas, jei norite, mumyse yra ypač stiprus. Čia yra nėščia gyvenimo vieta, kur mes galime atgyti savo ilgesio tuštumose to, ko praradome ir ko dar neatsivėrėme gauti. Atlydis yra derlinga galimybė. Sezoniniu požiūriu tai laikas, kai sukietėjusios sėklos suminkštėja, kad sudygtų. Stratifikacija yra sodininkystės terminas, apibūdinantis užšalimo ir atšildymo procesą, kuris nualina sėklą ir paruošia ją naujam gyvenimui. Be šio užšaldymo ir atšildymo sėklos embrionas neįveiks ramybės būsenos ir nesudygs. Būtent dėl šio sunkaus žūties senajam procesui sėkloje atsiranda įtrūkimų lukšte ir ji verčia judėti maistinių medžiagų ir šviesos link. Galiausiai iš šio sunkumo atsiranda naujo gyvenimo grožis.
Mūsų sielų istorija nelabai skiriasi. Mums patinka jaustis patogiai ir natūraliai stengiamės, kad viskas būtų taip pat. Tačiau jei išliktume idealiomis, lengvomis sąlygomis, turėtume mažai motyvacijos augti. Tai nereiškia, kad turėtume jaustis kalti ieškodami paguodos; tiesiog kad ir kaip besistengtume, viskas keisis komforto ir diskomforto ciklais visą gyvenimą. Tiesiog taip viskas yra. Atšilimas yra raginimas „išeiti iš ramybės“.
Taigi šį kovą, užuot skubėjęs per atšilimą, neskubėsiu ir pripažinsiu, kad nesvarbu, koks gilus ar ilgas užšalimas jaučiasi – dvasinis ar materialus – Kūrybinio buvimo slėpinys yra atšilimo procese ir kviečia mus į naują augimą. Naudinga prisiminti, kad mūsų užkietėję apvalkalai atsiskleidžia sunkiais nutikusiais dalykais ir kad galime būti paskatinti pasiekti dvasinių maistinių medžiagų ir giliausios meilės šviesos. Atsiminkite, kad ir kiek laiko truktų pokyčiai sezoniškai ar tavyje, pasiimkite kelionę. Ateina naujas gyvenimas.
***
Trys klasikiniai eilėraščiai, kuriuose gilinamasi į skirtingus perėjimo iš žiemos į pavasarį aspektus...
Atšilimas
Mačiau civilinę saulę, džiovinančią žemės ašaras -
Jos džiaugsmo ašaros tekėjo greičiau,Ar ištempčiau mane prie greitkelio,
Attirpti ir lašėti kartu su tirpstančiu sniegu,
Ta siela ir kūnas susimaišė su potvyniu,
Aš taip pat galiu tekėti pro gamtos poras.
Bet aš, deja, negaliu spengti ir dūmai,
Vienas raštelis į priekį didįjį laiko darbą,
Aš turiu klausytis, kol šie slenka staklėmis,
Taip bus ir mano tyla su jų muzikos varpeliu.
- Henry David Thoreau
Prieš galvojant apie pavasarį
Prieš galvojant apie pavasarį,
Išskyrus spėjimą,
Matai, Dievas palaimina jo staigumą,
Draugas danguje
Nepriklausomų atspalvių,
Šiek tiek nualintas,
Įkvepiantys habilitai
Indigo ir rudos spalvos.
Su dainos pavyzdžiais,
Tarsi tu pasirinktum,
Diskretiškumas intervale,
Su gėjų vėlavimu jis eina
Į kokį nors aukštesnį medį
Be vieno lapo,
Ir šaukia iš džiaugsmo niekam
Bet jo serafinis aš!
- Emily Dickinson
[sniegas tirpsta]
Sniegas tirpsta
ir kaimas užtvindytas
su vaikais.
-- Kobayashi Issa, išvertė Robertas Hassas
***
Virginia May Drotar ir jos vyras Duane'as Drotaras yra Shadowbrook, pradedančio, transformuojančio bendruomenės kūrimo eksperimento, įsikūrusio Ohajo valstijoje, valdytojai ir įkūrėjai. „Shadowbrook“ yra skirtas bet kokiomis aplinkybėmis ir įvairaus pobūdžio žmonėms, „kur susikerta tyla ir šešėlinis darbas, abipusiai mainai ir teisingumo atgimimas bei viso žmogaus sveikata ir aptarnavimas“. Pagrindinis Shadowbrook ketinimas, kaip jie mato, yra "sutvarkyti mūsų konkrečias dovanas ir žinias į kolektyvinę veiklą, kuri būtų naudinga vieni kitiems ir visam pasauliui. Veiktume ir kaip inkubatorius, ir kaip prieglauda, kviesdami kitus, norinčius prisidėti šiuo socialinio atstumo ir atsiskyrimo laikotarpiu prie kolektyvinio eksperimento, kuris drąsiai imasi žingsnių, kad būtų sukurta kultūra.
Ketvirtadienį, (šiandien!) gegužės 25 d., 13:30 PST, prisijunkite prie intymaus rato su Virdžinija ir Duane ir sužinokite daugiau apie jų bendrą kelionę, siekius ir planus dėl Shadowbrook. RSVP ir daugiau informacijos čia.
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
9 PAST RESPONSES
Here's to embracing the edge between winter and spring and presence to all it can teach. ♡
"It is this difficult process of dying to the old self which causes the seed to develop cracks in the shell and impels it to move toward nutrients and light. "
I love this line. It is relatable and authentic. I recently started growing tulips in clear jars with river rocks and noticed the cracks in the bulb. My impatience wanting to see the pretty red pedals (symbolizing the coming of spring) is strong but I realize that I should be happy with the crack in the bulb, that it's trying and it longs for the light and nutrients. Not only is this line relatable to plant-life, but also fauna. How many times does a snake shed its skin? A butterfly sheds its cocoon? You need to have darkness to appreciate light, you need to have rain to appreciate the sunshine and it's those in-between times that make the anticipation and the final destination great.
What an inspiring piece. Thank you.
Beautiful!!!
❤️
I Wandered Lonely as a Cloud
By William Wordsworth
I wandered lonely as a cloud
That floats on high o'er vales and hills,
When all at once I saw a crowd,
A host, of golden daffodils;
Beside the lake, beneath the trees,
Fluttering and dancing in the breeze.
Continuous as the stars that shine
And twinkle on the milky way,
They stretched in never-ending line
Along the margin of a bay:
Ten thousand saw I at a glance,
Tossing their heads in sprightly dance.
The waves beside them danced; but they
Out-did the sparkling waves in glee:
A poet could not but be gay,
In such a jocund company:
I gazed—and gazed—but little thought
What wealth the show to me had brought:
For oft, when on my couch I lie
In vacant or in pensive mood,
They flash upon that inward eye
Which is the bliss of solitude;
And then my heart with pleasure fills,
And dances with the daffodils.
Winter Song
I was there
that day when
winter died
and no-one cried
the crows perhaps
who knows
the crows
they know
the daffodils
they swayed
they swayed
upon the grave
the song bird
song
sung the morning
sung the morning long
And I cried
that no-one cries
when winter
dies
Vic needs a Spring antidote.
[in Just-]
By E. E. Cummings
in Just-
spring when the world is mud-
luscious the little
lame balloonman
whistles far and wee
and eddieandbill come
running from marbles and
piracies and it's
spring
when the world is puddle-wonderful
the queer
old balloonman whistles
far and wee
and bettyandisbel come dancing
from hop-scotch and jump-rope and
it's
spring
and
the
goat-footed
balloonMan whistles
far
and
wee
Related
Yes, I love the season when insects come out. When I can perspire and smell like a farm animal. And the aroma of freshly cut grass and exhaust fumes from my lawnmower. I love winter. I'm always saddened to see it fade into Spring.