Tu puikiai žinai, kad pykstu ant Tavęs, Dieve. Neramus. Negaliu melstis. Kodėl Tu nesugriauni mus skiriančios pertvaros? Nejaučiu jokios Tavo iniciatyvos, jokio siekio padėti. Jaučiu tik baisų rusenančio pykčio gumulą. Ir kaltę, paralyžiuojančią kaltę. Kaip man mėgautis čia esančia prabanga – sočiu maistu, baseinu, mūsų kilimais ir minkštais baldais išklotu gyvenimo būdu? Niekas iš to nėra blogai, bet aš nebegaliu atsipalaiduoti ir „taikytis prie to“. Buvimas namuose man netinka.
Pastaruoju metu bandau pripažinti skausmą, po truputį pasakoti draugams. Bet kur Tu, Dieve? Ar Tu esi kenčiančiųjų guodėjas? Vargšų prieglobstis? Dievas, kuris visada buvo su manimi? O gal Tu esi Dievas, kuris mato, bet nieko nedaro? Dievas, kuris leidžia ligoms, kai nėra pinigų vaistams. Dievas, kuris kalba apie meilę, bet leidžia viešpatauti žiaurumui. Dievas, kuris aukština švelnumą, bet stebi, kaip jis sutraiškytas už spygliuotos vielos. Dievas, kuris klausosi turtingų krikščionių visame pasaulyje maldų, bet nekeičia jų širdžių. Dievas, kurio vardu vyksta karai. Dievas, kuris tyli kančios viduryje. Dievas, kuris apeina visus šiuos klausimus, rodydamas į kryžių.
Koks tu Dievas? Ir kodėl neatsakai į šias ašaras? Visada norėjau tave mylėti.
Dievas pasirinko neatsakyti mano planu. Nepaisant to, išsiliejimas man šiek tiek palengvėjo, todėl grįžau į akademinę veiklą, pykčiui kunkuliuojant ant žemės. Dabar Dievas ir aš buvome aklavietėje.
Tada vieną dieną patyriau kažką panašaus į sapną iš pabudimo. Ne meldžiausi, o tiesiog sėdėjau sode netoli universiteto ir mąsčiau apie netvarką, kurioje jaučiausi taip įklimpęs. Nenorėdamas to padaryti, staiga pradėjau pokalbį su Dievu, kurį tiek savaičių buvau nustūmęs į šalį.
Įsivaizduokite, kad turite brolį, kurį mylite, – tariau Dievui. Įsivaizduokite, kad jūsų tėvas apipildavo jus gausiomis dovanomis, bet nieko neduodavo jūsų broliui. Tiesą sakant, jis užrakino jį kieme ir ignoravo, palikdamas jam tik mažą gabalėlį trupinių valgyti kartą per dieną. Kiek ilgai galėtumėte toliau mėgautis visais savo patogumais ir privilegijomis namuose? Kiek ilgai galėtumėte ištverti „melsdamiesi už savo brolį“ per atstumą? Kiek laiko praeis, kol pradėsite pykti ant šio tėvo, kuris neva myli visus savo vaikus, ypač vargšus?
Ir jei praleistumėte kurį laiką lauke tame tuščiame kieme su savo broliu ir labai su juo suartėtumėte, jaustumėte jo kančią, kad jis negali pamaitinti ir aprengti savo vaikų, ir matytumėte, kad – nepaisant netinkamo elgesio – jis vis dar mylėjo savo tėvą ir maldaujamai paklaustų: „Ką aš kada nors padariau, kad įžeisčiau mūsų tėvą, kad jis taip su manimi elgėsi?“
Ar po viso to norėtumėte vėl susitikti su savo tėvu akis į akį savo jaukiuose namuose? Ar nebijotumėte, kad jo nekęstumėte?
Ir, mano didelei nuostabai, Dievas atsakė:
Žinai, Merilin, kad taip nėra, nors suprantu, kodėl taip jautiesi. Turiu daug vaikų. Kai kurie iš jų užrakino tavo brolį namuose. Mano širdis su juo, bet palikau žmonėms laisvę. Jie daro su manimi, ką nori. Matai, meilė nieko negali priversti. Iš tikrųjų esu bejėgė kaip kvadriplegė. Jie apsupa mane skalbiniais ir žvakėmis, rengia iškilmingas procesijas ir gausybę gėlių, ir užlieja mane savo maldomis. Bet keista, bet tik nedaugelis iš jų iš tikrųjų atkreipia dėmesį į savo brolius ir seseris. Tai ir man drasko širdį.
Džiaugiuosi, kad juos pastebėjai. Pykk, bet prašau, nejauti man neapykantos. Aš esu su tavimi labiau, nei tu kada nors galėtum suvokti. Ir aš esu su tavo broliais bei seserimis stovyklose, net kai esu kaltinamas dėl naštos, kurią jie dabar neša. Nagi, leisk savo ašaroms lietis. Štai aš verkiu kartu su tavimi.
Mūsų akistata baigėsi tuoj pat, kai mudu su Dievu verkėme kartu tame Berklio sode. Nuo tos akimirkos aš Dievą suprantu kitaip. Kad ir ką teologai sakytų priešingai, aš žinau, kad Dievas nėra Visagalis, bent jau ne taip, kaip dauguma mūsų suprantame galią. Kodėl gi ne? Nes tie, kurie myli, niekada nekontroliuoja kitų. Nes meilė daro mus visiškai pažeidžiamus, kaip aprašė C. S. Lewisas savo knygoje „Keturios meilės“:
Mylėti apskritai reiškia tapti pažeidžiamam. Mylėkite bet ką, ir jūsų širdis tikrai bus sutraiškyta ir galbūt sudaužyta. Jei norite ją išsaugoti, niekam neatiduokite jos, net gyvūnui. Apvyniokite ją kruopščiai pomėgiais ir smulkiomis prabangos prekėmis; venkite visų įsipainiojimų; saugiai užrakinkite ją savo egoizmo karste ar skrynioje. Tačiau tame karste – saugioje, tamsioje, nejudančioje, bedūmėje erdvėje – ji pasikeis. Ji nebus sulaužyta; ji taps nesulaužoma, neįveikiama, neatperkama. Alternatyva tragedijai arba bent jau tragedijos rizikai yra pražūtis. Vienintelė vieta už Dangaus ribų, kur galite būti visiškai saugūs nuo visų meilės pavojų ir neramumų, yra pragaras.
Čestertonas buvo teisus. Meilė nori būti su mylimuoju. Meilė negali pataisyti dalykų, bet meilė visada beldžiasi ir ateina būti su mylimuoju jų kančios įkarštyje, net į pragaro gelmes. Meilė neišskiria ir neapsaugo; meilė pasirenka būti su. Meilė neverčia; ji gali tik pakviesti. Dievas laukia: „Štai aš stoviu ir beldžiuosi į duris. Jei kas išgirs mane šaukiant ir atvers duris, | įeis į namus ir vakarieniaus su ja, o ji su manimi“ (Apr 3, 20).
Nepaisant mūsų atkaklių ir užsispyrusių priešingų lūkesčių, Dievas niekada nežada atimti iš mūsų skausmo, bet pažada likti šalia mūsų jo metu. Pranašai kviečia mus „vadinti jį vardu Emanuelis, tai yra: ‘Dievas su mumis’“ (Iz 7, 14). Apie tai turime Dievo žodį: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
Nuo šio pažado viskas priklauso.
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
2 PAST RESPONSES
Thank you for sharing such an empowering story, sister.
You mentioned the theft by camp supervisors. How much of donations reach the refugees and how much is stolen? How can you control this?
Honored to have read this...Thank you for sharing, dear sister. Yes, He is with us and will never leave nor forsake us