Rehumanizacijos praktika, artėjant Prie Netikrumo

Tai galinga praktika, kuria buvo dalijamasi su manimi Johnas Paulas Lederachas. Johnas Paulas yra sociologas ir konfliktų transformacijos specialistas. Jis dirbo taikos kūrėju Nepale, Somalyje, Šiaurės Airijoje, Kolumbijoje ir Nikaragvoje, spręsdamas su tiesioginiu smurtu ir sistemine priespauda susijusias problemas. Savo gyvenimą jis skyrė dehumanizacijos ir smurto alternatyvų tyrinėjimui ir įgyvendinimui, pasitelkdamas procesus, kurie atgaivina empatiją, pagarbą, supratimą ir abipusį identifikavimą. Jis šią praktiką vadina rehumanizacija .

Jonas Paulius Paulius aiškina, kad rehumanizacija reiškia moralinės vaizduotės puoselėjimą, kad pirmiausia pamatytume kitą kaip asmenį, tada – save kituose ir galiausiai – pripažintume bendrą žmogiškumą. Tai taip pat reiškia savojo „aš“ suvokimo išplėtimą, kad galėtume būti jautrūs kitų kančioms ir, tikėkimės, pradėti gerbti visų žmonių orumą.

Jonas Paulius II išskiria keturias vaizduotės rūšis, kurios palaiko rehumanizaciją. Pirmoji yra „anūkų vaizduotė“. Tuo jis nori pasakyti, kad galime projektuoti save į ateitį ir matyti, kad mūsų anūkai ir mūsų priešininkų anūkai gali lengvai turėti artimą ir bendrą ateitį. Šio proceso metu galime įsivaizduoti save santykių tinkle, apimančiame ir mūsų priešininkus. Tokia vaizduotė gali leisti mums pamatyti toliau nei dabartiniai konfliktai ir išankstiniai nusistatymai. Ji skatina mus dirbti visų bendram labui. Ji taip pat motyvuoja mus suprasti požiūrių ir vertybių skirtumus ir per tai gali būti kelias iš neapykantos ir kitų objektyvizavimo.

Antroji vaizduotės rūšis – dviprasmybių, smalsumo, tyrimo, nuolankumo ir „nežinojimo“ sąjungininkų paieška stojant į savo priešų, kenčiančiųjų ir labai skirtingų nuo mūsų, pusę. Reikia vaizduotės, kad atvertume širdį nesuvokiamoms galimybėms ir tiems patiems dalykams, kurie mums kelia grėsmę. Šis Jono Pauliaus mokymas man priminė mano mokytojo Bernie Glassmano patarimą ilsėtis „nežinojime“ – viename iš trijų Taikos kūrėjo principų arba, kaip Suzuki Roshi vadino, „pradedančiojo protu“.

Trečia vaizduotės rūšis leidžia mums įsivaizduoti kitokią ateitį. Jonas Paulius II tai pavadino „kūrybine vaizduote“ – gebėjimu įsivaizduoti ateitį taip, kad visi veikėjai būtų iš naujo sužmoginti ir atsirastų galimybė transformaciniams pokyčiams, net ir nepaisant visų sunkumų. Ši vaizduotės rūšis rodo tvirtą tikslą ir revoliucinę kantrybę, gebėjimą nebijoti ar nekantrauti, kai įsivaizduojame platesnį horizontą, nei manėme esant įmanoma.

Ketvirtoji vaizduotės rūšis yra „rizikos vaizduotė“ – rizika neprisirišti prie rezultatų, rizika sėdėti su nežinomybe, rizika peržengti susiskaldymą ir pasitikti netikrumą su smalsumu ir stiprybe. Ir turėti drąsos bei meilės atremti pasipriešinimą savo bendruomenėse ir savo protuose, stengiantis nutraukti dehumanizaciją, objektyvizaciją ir kančias.

Vaizduotės ir sveikos empatijos galia gali leisti mums pamatyti dalykus iš visiškai kitokios perspektyvos ir gali padėti bei įkvėpti mus priešintis netoleruotino normalizavimui.