Uluru saulėlydis (nuotrauka: Martin Fisher/Flickr)
„Ateis diena, kai žmogus turės kovoti su triukšmu taip pat nenumaldomai, kaip su cholera ir maru.“ Taip 1905 m. pasakė Nobelio premijos laureatas bakteriologas Robertas Kochas. Po šimtmečio ta diena jau daug arčiau. Šiandien tyla tapo nykstančia rūšimi. Mūsų miestai, priemiesčiai, ūkių bendruomenės ir net plačiausi bei atokiausi nacionaliniai parkai nėra apsaugoti nuo žmonių skleidžiamo triukšmo. Palengvėjimo nėra net Šiaurės ašigalyje; tuo rūpinasi žemynus keičiantys lėktuvai. Be to, kova su triukšmu nėra tas pats, kas tylos išsaugojimas. Mūsų įprastos kovos su triukšmu strategijos – ausų kamštukai, triukšmo slopinimo ausinės, net triukšmo mažinimo įstatymai – nesiūlo jokio realaus sprendimo, nes jos nieko nepadeda mums atkurti ryšio ir įsiklausyti į žemę. Ir žemė kalba.
Žmonijos istorijoje pasiekėme tokį laikotarpį, kai pasaulinė aplinkos krizė reikalauja nuolatinių gyvenimo būdo pokyčių. Labiau nei bet kada anksčiau turime iš naujo pamilti žemę. Tyla yra mūsų susitikimų vieta.
Mūsų prigimtinė teisė yra tyliai ir netrukdomai klausytis gamtinės aplinkos ir suprasti bet kokią įmanomą prasmę. Ilgai prieš žmonijos triukšmus egzistavo tik gamtos pasaulio garsai. Mūsų ausys išsivystė tobulai suderintos girdėti šiuos garsus – garsus, kurie gerokai viršija žmogaus kalbos ar net ambicingiausių mūsų muzikinių pasirodymų diapazoną: trumpą vėjelio giesmę, pranešančią apie oro pasikeitimą, pirmuosius pavasario paukščių čiulbėjimus, skelbiančius apie žemės atžalą ir sugrįžimą prie augimo bei klestėjimo, artėjančią audrą, žadantį palengvėjimą po sausros, ir besikeičiantį potvynį, primenantį mums apie dangaus baletą. Visa ši patirtis mus sieja su žeme ir mūsų evoliucine praeitimi.
„One Square Inch of Silence“ (liet. „Vienas kvadratinis colis tylos“) yra vieta Hoh atogrąžų miške , kuris yra Olimpinio nacionalinio parko dalis – bene tyliausia vieta Jungtinėse Valstijose. Tačiau ji taip pat yra nykstanti, saugoma tik politikos, kurios netaiko nei pati Nacionalinių parkų tarnyba, nei remia tinkami įstatymai. Tikiuosi, kad „One Square Inch“ sukels tylų pabudimą visiems, norintiems tapti tikraisiais klausytojais.
Natūralios tylos išsaugojimas yra toks pat būtinas ir esminis, kaip rūšių išsaugojimas , buveinių atkūrimas, toksiškų atliekų valymas ir anglies dioksido kiekio mažinimas – tai tik keli iš neatidėliotinų iššūkių, su kuriais susiduriame šiame dar jauname amžiuje. Geros žinios yra tai, kad tylos išsaugojimas gali būti daug lengvesnis nei šių kitų problemų sprendimas. Vienas įstatymas reikštų didžiulį ir neatidėliotiną pagerėjimą. Tas įstatymas uždraustų visiems orlaiviams skristi virš mūsų pačių nesugadintų nacionalinių parkų.
Tyla yra ne kažko nebuvimas, o visko buvimas. Ji gyvena čia, giliai, Vieno kvadratinio colio plote, Hoh atogrąžų miške. Tai laiko buvimas, netrikdomas. Ją galima pajusti krūtinėje. Tyla puoselėja mūsų prigimtį, mūsų žmogiškąją prigimtį, ir leidžia mums pažinti, kas mes esame. Turėdami imlesnį protą ir labiau suderintą klausą, mes tampame geresniais klausytojais ne tik gamtai, bet ir vieni kitiems. Tylą galima išsinešti kaip žarijas iš ugnies. Tylą galima rasti, ir tyla gali rasti jus. Tylą galima prarasti ir susigrąžinti. Tačiau tylos neįmanoma įsivaizduoti, nors dauguma žmonių taip mano. Norint patirti sielą užplūstantį tylos stebuklą, reikia ją išgirsti.
Tyla yra garsas, daug, daug garsų. Girdėjau daugiau, nei galiu suskaičiuoti. Tyla yra mėnulio apšviesta kojoto giesmė, gesinanti orą, ir jo partnerio atsakymas. Tai krintančio sniego šnabždesys, kuris vėliau ištirps su nuostabiu regio ritmu, tokiu traškiu, kad norėsis pagal jį šokti. Tai apdulkinančių sparnuotų vabzdžių garsas, vibruojantis švelnias melodijas, kai jie gynybiškai šmirinėja tarp pušų šakų, kad trumpam pasislėptų nuo vėjelio, vabzdžių dūzgimo ir pušų atodūsio mišinys, kuris lydės jus visą dieną. Tyla yra pro šalį slenkantis kaštoninių nugarų zylių ir raudonkrūčių buoželių būrys, čirškiantis ir plasnojantis, priminantis jums apie jūsų pačių smalsumą.
Ar pastaruoju metu girdėjote lietų? Didžiulis Amerikos šiaurės vakarų atogrąžų miškas, nenuostabu, yra puiki vieta klausytis. Štai ką girdėjau „One Square Inch of Silence“. Pirmieji lietingojo sezono mėnesiai visai nebūna šlapi. Iš pradžių nuo aukštų medžių krenta nesuskaičiuojama daugybė sėklų. Netrukus po to pasigirsta tylūs plasnojančių klevo lapų plojimai, kurie taip tyliai nusėda tarsi žiemos antklodė sėkloms. Tačiau šis tylus koncertas tėra preliudija.
Kai užklumpa pirmoji iš daugelio didelių liūčių, sugrodama savo galingą himną, kiekviena medžių rūšis vėjyje ir lietuje sukuria savo garsą. Net ir didžiausi lietaus lašai gali niekada nenukristi ant žemės. Beveik 300 pėdų aukštyje virš galvos, aukštai miško lajoje, lapai ir žievė sugeria daug drėgmės... kol ši ore esanti kempinė prisigeria ir lašai vėl susiformuoja bei nusileidžia toliau... atsitrenkia į apatines šakas ir krenta ant garsą sugeriančių samanų užuolaidų... barbendami į epifitinius paparčius... silpnai pliaukštelėdami ant mėlynių krūmų... ir daužydami kietus, tvirtus salalo lapus... kol galiausiai lašai negirdimai sulenkia gležnus, dobilus primenančius medienos rūgštynės lapus ir laša, kad nutekėtų į žemę. Dieną ar naktį girdimas šis skystas baletas tęsis ilgiau nei valandą po to, kai nustos lyti.
Prisimindamas Roberto Kocho, mokslinio ligų priežasčių nustatymo metodo kūrėjo, įspėjimą, manau, kad nekontroliuojamas tylos praradimas yra tarsi kanarėlė anglies kasykloje – pasaulinė nelaimė. Jei negalime apsiginti, jei nekreipiame dėmesio į nykstančios natūralios ramybės problemą, kaip galime tikėtis geresnių rezultatų į sudėtingesnes aplinkos krizes?
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
6 PAST RESPONSES
Amazing Article ! The contents so described are soul touching and capable enough to arouse the inner feeling of a sincere reader and a thinking man...This was the reason why our great saints and Hermits used to leave the cities and towns and migrated to the valleys and on the lap of great mountains to find the eternal truth...They were realizing that Silence is Golden and its sound is rhythmic but one need to have a pair of sensitive ears to listen those vibrant music of the nature....We do not need instruments to accompany and throat breaking noise or sound to catch anybody's attention. Instead we will learn the melodious songs of cuckoos, bellowing of cattle and similar sounds which will never break any body's journey for the silence. It is certainly soul searching to enter into a silent place and keep on listening and looking....one will automatically immerse in the soul of the mother nature..How beautiful that moment would be....It is to be experienced...So be away from the madding crowd at least once in a week.. and enjoy the silent songs of the nature..which is God Gifted to us...let us also explore and experience those mesmerizing impact of the silence and natures songs like a lullaby sung by our mother during our childhood.....
[Hide Full Comment]Beautiful! I live in SW Colorado surrounded by national forest & wilderness. I was struck on 9/11 when all the planes were grounded by the silence. In Bali they have a day a year when no planes fly, transportation & commercial activity stops. 24/7 commerce & non-stop human activity is a plague. I experience great blessings in having moments where the inner Silence of conscious awareness & the outer silence of moments here on the outskirts of so-called civilization I hear nothing but the sounds of nature, even their activity stills at times. The lake frozen over functions as a sound chamber making eerie mystifying sounds. Something occurs in body & soul in the naturalness. We are such amazing beings of consciousness, love & light and of human spirit, and creatures of the natural world also. Stop to smell the roses. Taste the wind. Touch the bark of a tree, the pine needles softness. See the natural light of sun, moon & stars. And listen, listen from the quietness within. Let natural sounds penetrate you & see how that feels. Contact with Silence within and without restores us. There's so much to be heard from the still small voice to the hum of the hummingbird, the robin heralding spring. Ultimately it all informs us as well as restores us. Listen up, those with ears to hear. The resounding Word is everywhere in everything.
[Hide Full Comment]Thank you, DailyGood and Gordon Hempton, for this beautiful piece. I will return to it often. And some day I hope to visit One Square Inch. Remembering Phillip Levine, who passed away Saturday -- here's a stanza from one his poems, Our Valley, that honors the immensity of silence. Thank you Phillip Levine. Peace all.
"You probably think I’m nuts saying the mountains have no word for ocean,
but if you live here you begin to believe they know everything.
They maintain that huge silence we think of as divine,
a silence that grows in autumn when snow falls
slowly between the pines and the wind dies
to less than a whisper and you can barely catch
your breath because you’re thrilled and terrified."
Thank you for debunking the misconception that silence is soundless. I think that, ultimately, listening to silence is mindfulness, meditation, presencing ...
I live in the Pacific
[Hide Full Comment]Northwest, and have all my 58 years. I teach in a local high school, and
get to share yoga as a PE elective. I have had a long standing focus for
yoga that it is quiet and without music, which is viewed at first by the students
as unfair and unheard of. Students at
first are frightened and surprised by how loud their personal thoughts are in
the silence of the yoga room, and then begin to crave the absence of
technology-driven distraction. I teach walking classes as a PE elective,
and the students are not allowed to listen to music and plug their ears with
earbuds or headphones (for ‘exercise’ motivation if you can imagine), nor even
have their phones with them (some drop the class because they are unable to do
this). We are located within the noise
pollution radius of the freeway, an expanding airport, and relentless increases
in coal/oil trains. We walk sidewalks
along streets with cars whizzing by, in close proximity to the hospital
helipad, and recently drones just overhead.
I do though get to observe students begin to recognize bird sounds from
chickadees, sparrows, juncos, hummingbirds, cedar waxwings, robins, seagulls,
crows, starlings, and then the local peregrine chatter and if really lucky eagle
cries from a hundred feet up as they circle toward the river. The students begin to discern the difference
between dog barks of ‘Hello, I’m here, can we play?’ and ‘Get away’. They start entertaining the idea they are no
longer invisible and recognize community members walking, biking, and jogging by
using eye contact and saying the word ‘hi’.
They have the opportunity to acquire listening and empathy skills as
they spend an hour with a walking partner who is conversing with them in close
contact. I love my job. The real reason I am writing, though, is that
over the years of indiscriminant development and significant paving of
farmland-open space-forested land in my beloved slice of heaven, there is a
slogan perpetuated by the local military base whose flights overhead have
stepped up significantly in the past ten years that this continuous low flying
military jet noise is the sound of freedom…and this includes the flights toward
the Olympic Peninsula, as well as over the San Juan Islands, toward Mt. Baker,
over a multitude of local lakes and streams, tiny communities, and wildlife of
all types. You may be able to tell I
would argue with this as we continue to raise generation after generation void
of connection with nature, quiet places and spaces, and opportunities for
silence.