Staigmena Yra sėkla

Dėkojimas už visus mažus (ir didelius) dalykus gyvenime

Šis brolio Davido straipsnis, pirmą kartą publikuotas 2002 m. žurnale „Dvasingumas ir sveikata“, toliau atskleidžia nuostabos galią ugdant dėkingumą. Kai nuostaba yra atspirties taškas, galime gana paprastai atsiverti gyvenimo sudėtingumui. Šios įtampos tarp sudėtingo ir paprasto ironija, kurią brolis Davidas apšviečia šiame straipsnyje, pati savaime yra stebinanti. Tiek, kad skirtumas tarp paprastumo ir sudėtingumo, regis, tampa neaiškus. Tą patį galima pasakyti ir apie „mažus“ ir „didelius“ dalykus gyvenime. Brolis Davidas apibūdina nuostabą kaip sėklą, o dėkingumą – kaip augimą iš tos sėklos. Galbūt šių paradoksų – didelio ir mažo, paprasto ir sudėtingo – ištirpimas yra tos sėklos esmė. Paprastumas yra sudėtingas. Mažumas yra didelis. Visa tai nuostabu. Visa tai verta mūsų dėmesio. Ir visa tai yra dėkingumo priežastis.

Ar kada pastebėjote, kaip jūsų akys šiek tiek plačiau atsimerkia, kai jus nustebina? Tarsi būtumėte miegoję, tik sapnavę ar lunatikuodami atlikdami kokią nors įprastą veiklą, ir išgirstate mėgstamą melodiją per radiją, arba pakeliate akis nuo balų automobilių stovėjimo aikštelėje ir pamatote vaivorykštę, arba suskamba telefonas ir tai seno draugo balsas, ir staiga jūs pabundate. Net ir nemaloni staigmena išjudina mus iš pasitenkinimo savimi ir priverčia gyventi. Iš pradžių mums tai gali nepatikti, bet atsigręžę atgal, visada galime tai atpažinti kaip dovaną. Nuobodulys lygu mirčiai; staigmena lygu gyvenimui. Tiesą sakant, mano mėgstamiausias vardas Tam, kurį garbinu su nuostaba – vienintelis vardas, kuris neriboja Dievo – yra staigmena.

Šią akimirką, prisimindamas dvasinius milžinus, kuriuos turėjau garbės sutikti – Motiną Teresę, Tomą Mertoną, Dorothy Day, Jo Šventenybę Dalai Lamą, – vis dar jaučiu jų spinduliuojamą gyvybingumą. Bet kaip jie atrado šį gyvybingumą? Šiame pasaulyje netrūksta staigmenų, bet toks spinduliuojantis gyvybingumas retas. Pastebėjau, kad visi šie žmonės buvo be galo dėkingi, ir tada supratau paslaptį.

Staigmena yra sėkla. Dėkingumas dygsta, kai priimame staigmenos iššūkį.

Staigmena mūsų automatiškai nepadaro gyvais. Gyvybė yra davimo ir ėmimo, atsako klausimas. Jei leisime staigmenai mus tik sugluminti, ji mus priblošks ir stabdys mūsų augimą. Vietoj to, kiekviena staigmena yra iššūkis pasitikėti gyvenimu ir taip augti. Staigmena yra sėkla. Dėkingumas dygsta, kai priimame staigmenos iššūkį. Didieji Dvasios sferoje yra tokie gyvybingi, nes yra tokie giliai dėkingi.

Dėkingumą galima lavinti praktika. Bet nuo ko pradėti pradedantiesiems? Akivaizdus atspirties taškas yra staigmena. Pamatysite, kad galite užauginti dėkingumo sėklas tiesiog atlaisvindami vietos. Jei staigmena ištinka, kai atsiranda kažkas netikėto, visiškai nieko nesitikėkime. Sekime Alice Walker patarimu. „Nieko nesitikėkite. Taupiai gyvenkite iš staigmenų.“

Nieko nesitikėti gali reikšti nelaikyti savaime suprantamu dalyku, kad jūsų automobilis užsives vos pasukus raktelį. Išbandykite tai ir jus nustebins technologijos stebuklas, vertas nuoširdaus dėkingumo. Arba galbūt nesate sužavėti savo darbu, bet jei akimirkai nustosite jį laikyti savaime suprantamu dalyku, pajusite staigmeną, kad apskritai turite darbą, kai milijonai žmonių yra bedarbiai. Jei tai privers jus pajusti bent kruopelę dėkingumo, visą dieną būsite šiek tiek džiaugsmingesni, šiek tiek gyvesni.

Kai nustojame laikyti dalykus savaime suprantamais dalykais, mūsų pačių kūnai tampa vienu iš labiausiai stebinančių dalykų.

Kai tik nustojame laikyti savaime suprantamus dalykus savaime suprantamu dalyku, mūsų kūnai tampa vienu iš labiausiai stebinančių dalykų. Mane niekada nenustoja stebinti, kad mano kūnas kas sekundę pagamina ir sunaikina 15 milijonų raudonųjų kraujo kūnelių. Penkiolika milijonų! Tai beveik dvigubai daugiau nei Niujorko gyventojų surašymo skaičius. Man sakoma, kad mano kūno kraujagyslės, jei jos būtų išrikiuotos galais, pasiektų visą pasaulį. Tačiau mano širdžiai tereikia vienos minutės, kad pumpuotų kraują per šį filigranišką tinklą ir atgal. Ji tai daro minutė po minutės, diena po dienos, pastaruosius 75 metus ir vis dar pumpuoja 100 000 širdies dūžių per 24 valandas. Akivaizdu, kad man tai gyvybės ir mirties klausimas, tačiau aš neįsivaizduoju, kaip tai veikia, ir atrodo, kad tai veikia nuostabiai gerai, nepaisant mano nežinojimo.

Nežinau, kaip mano akys prisitaiko, bet kai giedu žvakių šviesoje, jos yra 100 000 kartų jautresnės šviesai nei tada, kai skaitau lauke verandoje vidurdienį. Nežinau, kaip duoti nurodymus 35 milijonams virškinimo liaukų savo skrandyje, kad suvirškintų vieną braškę; laimei, jos žino, kaip atlikti savo darbą ir be mano patarimo. Kai apie tai pagalvoju sėdėdamas valgyti, mano širdis prisipildo dėkingumo.

Nuo kuklaus kasdienių staigmenų atspirties taško dėkingumo praktika veda į šias transcendentines aukštumas.

Tokiomis akimirkomis galiu atpažinti save kaip psalmininkas, kuris iš nuostabos sušuko: „Esu nuostabiai ir baimę keliančiai sukurtas“ (Ps 139, 14). Nuo to laiko tereikia žengti mažą žingsnį, kad visa visata ir kiekviena jos mažiausia dalelė būtų stebinanti. Nuo kuklaus kasdienių staigmenų atspirties taško dėkingumo praktika veda į šias transcendentines aukštumas. Thomas Carlyle'as atkreipė dėmesį į šias dvasinio sąmoningumo viršūnes, rašydamas: „Garbinimas yra transcendentinė nuostaba“ – transcendentinė staigmena.