Nurodymai, Kaip Keliauti į Vakarus

Pirma, turi suvokti, kad ilgiesi namų visų gyvenimų, kurių negyveni. Tada turi atsiduoti keliui ir augančiai vienatvei. Nuoširdžiam išsiskyrimo jauduliui. Atsiriboti nuo rutinos ir kontrolės. Verčiau susirask dykumą ir pasinerk į ją. Leiskis taku, kuris žada vaizdą. Pasiklysk. Susilaužyk pirštus. Sumušk kelius. Eik toliau. Stebėk purpurinę pievos virpulį. Sustok. Paglostyk šunis. Nusipirk skrybėlę. Išeik iš degalų. Susidraugauk su nepažįstamaisiais. Kiekvieną rytą save įkūnyk už savo naujagimio drąsą. Suteik sielvartui jos pačios lopšinę. Gerk viskį šalia šimtamečio kaktuso. Gerbk viską. Melskis kažkam neįvardijamam. Įsimylėk į nepraktišką žmogų. Iš naujo susipažink su troškimu ir visomis jos lieknomis rankomis. Nešk grožį tiek, kiek gali, o jei pamatysi saulėje šviečiančią devynbalsę, švytinčią kaip prizmė, primink sau – džiaugsmas nėra apgaulė.

- J. Sullivan

Beveik 8 metus nerašiau. Na, tiesą sakant, rašiau el. pašto kampanijas, nukreipimo puslapius ir efektingas pastraipas, vadinamas prekės ženklo pasakojimais , kurios skambėjo kaip blogi eilėraščiai, bet kartais vis tiek priversdavo mano klientus verkti. Dirbau sunkiai, gavau paaukštinimų ir visada jausdavausi šiek tiek sužavėtas, kai užsisakydavau „Manhattan“ saldainių su įmonės kortele.

Tačiau tiesa ta, kad nuo daugiau nei 60 valandų darbo savaičių man pradėjo skaudėti rankas. Taip pripratau prie streso, kad negalėjau nutildyti jo dūzgimo – net miegodama. Tiek daug rašiau kitiems žmonėms, kad pamiršau savo kalbą. Mano švelnūs lūpų kraštai ėmė raitytis lyg kriauklės, nors vandenyno nebuvau mačiusi metų metus.

Pandemijos įkarštyje pradėjau važiuoti į vakarus . Instinktas buvo toks pat stulbinantis, kaip ir nepasotinamas. Gardinau miesto panoramas kaip medų po bado. Tada sekė šešios savaitės kopimo į kalnus, vengiant klientų ir rijant kuo daugiau saulės spindulių.

Vieną rytą Arizonos viduryje atsisėdau su savo nešiojamuoju kompiuteriu. Pro virtuvės langą kybojo dykumos kolibris – visas jo kūnas, spindinčio kablelio formos. Pasakiau sau, kad rašysiu, tikrai rašysiu – sau. Jokių klientų. Jokių strateginių pranešimų. Jokių raktinių žodžių ar SEO.

Tiesiog mano gyvenimo tiesa, drebanti ant puslapio.

Tą rytą parašiau sau eilėraštį pavadinimu „Nurodymai, kaip keliauti į Vakarus“. Parašiau jį kaip liepiamąjį žodį, kaip užkeikimą.

Parašiau savo gyvenimą, kad rasčiau drąsos jį gyventi. [...]

***

Visą šio eilėraščio istoriją galite perskaityti Joy Sullivan įraše čia.