Jungtinės Tautos: Meditacija Taikos Labui

„Dabartinė pasaulinio nerimo būsena, būdinga visiems dideliems radikalaus perėjimo laikotarpiams, turi užleisti vietą dinamiškos vilties ir tikėjimo žmonių šeimos, ypač jaunystės, gebėjimu kurti naują žemę, humaniškesnę bendruomenę, ateitį, atvirą didesniam džiaugsmui ir kūrybiškesniam tapimui, išraiškai.

Šis drąsiai skambantis šiandieninis teiginys buvo parašytas dvasinių lyderių susirinkime per Jungtinių Tautų 30-ąsias metines, 1975 m. spalio 24 d.

Susirinkimui pasibaigus, brolis Davidas Steindl-Rastas vadovavo grupei toliau pateiktoje meditacijoje. Atrodo, kad šiandien, 2016 m. Tarptautinės taikos dienos išvakarėse, dera pasidalyti šiuo kvietimu „su pagarba stovėti bendrame žmogiškojo prasmės ieškojimo taške kartu su visais, kurie kada nors stovėjo šioje žemėje ieškodami minties, švęsdami grožį ir pasiaukodami tarnauti“.

Seserys ir broliai dvasioje:

Buvome svarbaus ir giliai jaudinančio įvykio liudininkai, svarbūs ne tik mums, kurie jį matėme, bet ir Jungtinių Tautų istorijai, o kartu ir visai žmonių šeimai.

Tik dera, kad šio puikaus įvykio uždarymą norime švęsti dėkingu širdies gestu.

Tačiau to nepakaktų, jei kas nors ištartų palaiminimą ar maldą priešais jus. Šią akimirką turime kartu padaryti šį dėkingą širdies gestą. Kviečiu tai padaryti.

Kadangi iš tikrųjų esame viena širdyje, turėtume rasti bendrą Dvasios, kuri mus judina šią akimirką, išraišką. Tačiau mūsų kalbų įvairovė mus skaldo. Tačiau ten, kur žodžių kalba nesiseka, tyli gestų kalba padeda išreikšti mūsų vienybę. Vartodami šią kalbą, pakilkime ir atsistokime.

Tegul mūsų kilimas yra išraiška, kad kylame į šią progą giliai suvokdami, ką tai reiškia.

Tegul mūsų stovėjimas yra dėmesingas gestas: atsiminkite žemę, ant kurios stovime, vieną mažą žemės sklypą šioje žemėje, kuris nepriklauso vienai tautai, o visoms susijungusioms tautoms. Iš tikrųjų tai labai mažas žemės sklypas, bet tai žmonių santarvės simbolis, simbolis tiesos, kad ši vargana, netinkamai elgiamasi žemė priklauso mums visiems kartu.

Stovėdami, kaip augalai, stovintys ant gero žemės sklypo, įleiskime savo šaknis giliai į savo paslėptą vienybę. Leiskite sau pajusti, ką reiškia stovėti, ir išplėsti savo vidines šaknis.

Įsišakniję širdies dirvoje, atsidarykime Dvasios vėjui, vienai Dvasiai, kuri išjudina visus, kurie leidžiasi. Giliai įkvėpkime vienos Dvasios alsavimu.

Tegul mūsų stovintieji liudija, kad laikomės bendros pozicijos.

Tegul mūsų pozicija yra pagarbos išraiška visiems tiems, kurie prieš mus stojo už žmonių vienybę.

Su pagarba stovėkime ant mūsų bendrų žmonių pastangų, prisijungdami prie visų, kurie stovėjo ant šios žemės, nuo pirmojo įrankių kūrėjo iki sudėtingiausių mašinų ir įstaigų inžinierių.

Su pagarba stovėkime ant bendro žmogiškojo prasmės ieškojimo pagrindo, greta visų, kurie kada nors stovėjo ant šios žemės ieškodami minties, šlovindami grožį ir pasiaukodami tarnauti.

Pagarbiai stovėkime prieš visus tuos, kurie mūsų bendroje vietoje atsistojo, kad būtų suskaičiuoti, atsistojo – ir buvo nukirsti.

Prisiminkime, kad atsistoti taip, kaip dabar atsistojome, reiškia pasirengimą paaukoti gyvybę už tai, už ką stovi.

Su baime stovėkime prieš tuos tūkstančius ir tūkstančius – žinomų ir nežinomų – ​​kurie paaukojo savo gyvybes už bendrą mūsų žmonių šeimos reikalą.

Nulenkime galvas. Nulenkime jiems galvas.

Stovėkimės ir nulenkime galvas, nes esame teisiami.

Mes esame teisiami, nes „viena yra žmogaus Dvasia“. Jei esame viena su didvyriais ir pranašais, esame viena su tais, kurie juos persekiojo ir žudė. Vienas su pakalikai, kaip mes vienas su aukomis. Mes visi dalijamės žmogaus didybės šlove ir gėda dėl žmogaus nesėkmės.

Leiskite pakviesti jus dabar sutelkti mintis į patį nežmoniškiausią naikinimo veiksmą, kokį tik galite rasti savo atmintyje. O dabar paimkite tai kartu su visu žmogišku smurtu, visu žmogišku godumu, neteisybe, kvailumu, veidmainiavimu, visomis žmonių vargomis ir visa savo širdies jėgomis pakelkite į užuojautos ir gydymo srovę, kuri pulsuoja per pasaulio širdį – tą centrą, kuriame visos mūsų širdys yra viena. Tai nėra lengvas gestas. Kai kuriems iš mūsų tai gali atrodyti per sunku. Tačiau kol negalime pasiekti ir giliausiomis šaknimis panaudoti šį bendrą santarvės ir užuojautos šaltinį, savo širdyse dar nesame pareiškę, kad vienybė yra mūsų bendra žmogaus prigimtinė teisė.

Tvirtai stovėdami, šioje vienybėje užmerkime akis.

Užmerkkime akis, kad sukeltume savo aklumą, kai žiūrime į ateitį.

Užmerkime akis, kad sutelktume mintis į vidinę šviesą, mūsų bendrą šviesą, kurios šviesoje galėsime vaikščioti kartu net tamsoje.

Užmerkite akis kaip pasitikėjimo gestą, vadovaujamą vienintelės Dvasios, kuri mus paskatins, jei atversime savo širdis.

„Viena yra žmogaus Dvasia“, bet žmogaus Dvasia yra daugiau nei žmogus, nes žmogaus širdis yra nesuvokiama. Į šią gelmę tyliai panardinkime savo šaknis. Ten yra mūsų vienintelis ramybės šaltinis.

Akimirką, kai kviesiu vėl atverti akis, kviesiu ir tave atsigręžti šia Dvasia į šalia esantį žmogų su ramybės sveikinimu. Tegul mūsų šventė pasiekia kulminaciją ir baigiasi šiuo gestu, kuriuo pasiųsime vieni kitus kaip taikos pasiuntinius. Padarykime tai dabar.

Ramybė su jumis visais!