Half Moon Bay, kur mes gyvename, gyveno benamis vaikinas, vardu Kenas. Jis gyveno po tiltu Main gatvėje. Jis gyveno savo automobilyje ir drožė medžio drožinius. Taigi, visus savo medžio drožinius jis buvo išdėliojęs ten, po tiltu, ir tiesiog ten leisdavo laiką dienomis.Tuo metu ką tik buvau išgyvenusi labai skausmingas skyrybas, mano gyvenimas buvo labai neramus. Jaučiausi labai nerami ir nelaiminga, mąsčiau, ką darysiu, kas bus mano gyvenime.
Kartą ėjau Pagrindine gatve su savo sūnumi Adamu, kuriam tuo metu buvo apie 12 ar 13 metų. Jis kaip tik pradėjo domėtis būgnais.
Jis pasakė: „Tėti, noriu tau parodyti vieną iš savo būgnų mokytojų.“
Aš pasakiau: „Žinoma.“
Taigi jis mane nusiveda po tiltu, kur yra Kenas. Ir jis pasakė: „Aš mokausi groti būgnais iš Keno.“
Aš paklausiau: „Ką?! Tu mokaisi groti būgnais iš šito benamio, kuris gyvena po tiltu?“
Jis pasakė: „Taip, ateik ir pažiūrėk“.
Nebuvau labai patenkintas tuo, bet atvykau ir sutikau Keną. Ir sužinojau jo istoriją.
Kenas dirbo mokytoju netoliese esančiame Redvudo mieste, ir gyvenimas jam užmetė nemažai problemų. Jis prarado darbą, santuoką, namus, viską. Jis neturėjo nieko.
Bet kai sėdėjau ten po tiltu su Kenu, pastebėjau, kad jis labai ramus. Atrodė, kad jam viskas gerai. Gyvenimas buvo tiesiog gražus.
Paklausiau: „Kenai, kodėl jaučiuosi taip, lyg nesu visiškai patenkinta savo gyvenimu? Aš turiu tiek daug, o tu neturi nieko. Kas vyksta? Kaip tu gali būti toks laimingas savo gyvenime?“
Kenas išsitraukė būgną ir pradėjo jį mušti.
Jis pasakė: „Tai visada esantis širdies plakimas. Mūsų pačių širdies plakimas; mūsų gyvenimo širdies plakimas.“
Ir jis pradėjo groti savo būgnu.
Tada Adamas – žinote, būdamas 12 metų – atsisėda ir taip pat pradeda groti būgnu. Jis buvo šalia. Ir kai jis buvo šalia, tai jam pasireiškė būgnų ritmu – tai buvo pagrindinis širdies plakimas.
Taigi Adamas tapo vaikų grupės, kuri kiekvieną antradienio vakarą eidavo po tiltu ir kartu su Kenu grodavo būgnais, nariu. Tuo metu jaučiausi puikiai. Visi kiti vaikų tėvai taip pat jautėsi gerai. Buvome tikri, kad vaikai yra gerų rankų.
Adamas ir jo draugai sužinojo, kaip susisiekti su tuo elementariu širdies dūžiu.
Peršokime į priekį apie 20 metų.
Ką Adamas veikia dabar? Jis yra muzikos mokytojas San Franciske. Jis lanko mokyklas visuose skirtinguose rajonuose. Jis sako, kad kartais ten būna labai chaotiška, ypač neturtinguose rajonuose. Kai kurie vaikai yra benamiai arba nežino, kur bus jų tėvai; tų vaikų gyvenime tiek daug vyksta. Ir jis moko vaikus groti būgnais taip: jis įeina į kambarį. Tada, užuot atsistojęs priešais kambarį ir juos pamokęs – užuot sakęs: „Štai apie ką yra muzika. Štai C gama. Štai D gama.“ – jis tiesiog sėdi kambaryje ir stebi, kaip vaikai bėgioja aplinkui, mėto daiktus vienas į kitą ir daro tai, ką daro.
Tada jis pradeda mušti būgną.
Galiausiai vaikai pradeda mušti būgnus. Ir jie atranda ritmą, kuris juos laiko kartu. Taip jis pradeda savo muzikos pamokas.
Jis papasakojo man apie vieną mergaitę, kuri iš tikrųjų yra benamė ir nežino, kur yra jos tėvas, o jos mama turi problemų. Niekas jų šeimoje nėra baigęs vidurinės mokyklos. Ji pradėjo groti smuiku ir labai tuo džiaugiasi. Ji nori stoti į koledžą ir tapti muzikante. Ir jis ją drąsina.
Štai Kenas, vis dar po tiltu Pusmėnulio įlankoje. Jis nesidomi savo pasakojimu apie tai, ką gyvenimas su juo padarė. Jis tiesiog įsitraukia į dabarties akimirką.
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
3 PAST RESPONSES
Beautiful story! Ken, I believe, is closer to Reality than most of us. He is more in tune, most likely, bc he has been stripped of many societal things and perhaps ego as well. He is truly giving of himself, and yet, has “nothing”. He hears the beat of the universe!
Whenever I go to do storytelling in classrooms, at my tipis in Fairytale Town, or elsewhere, I take my drum with me. The drumbeat is invitation to story-time, and coincidentally to refuge from the brokenness and violence of the world. Yes indeed the Universe does have a "rhythm", a "hum" like the didgeridoo (that I also sometimes use). I like to recall writer Eugene Peterson's words for this "hum" or beat of the drum, "unforced rhythms of grace", indeed like breathing slowly, unhurried and aware of our own breath.
The drum quietly calls to the heart and soul of the troubled or distracted. And when I begin to speak or chant, the drum keeps time in a cosmic way. Yes, I am a "Christian"* a follower of the one called Jesus of Nazareth, the Christ of God. And because of that surrendered following I encounter God everywhere; throughout Creation, in books I read and people too, wherever I go. I simply see in Christ the fulfillment of all the truths I encounter elsewhere. There is more good going on than we can see, and in it, in Divine LOVE (God by any name), we are far richer than we know.
*Not to be confused with institutional christianity, nor the human aberrations of "evangelicalism" nor "fundamentalism".
Hoofnote: I always conclude my times with The Two Wolves story of Cherokee and Lakota culture:
My grandfather was teaching me about life. I asked him why there was so much violence and killing in the world? He said, "There is a fight going on inside all of us.
[Hide Full Comment]It is a terrible fight and it is between two wolves. One is evil – he is anger, envy, sorrow, regret, greed, arrogance, self-pity, guilt, resentment, inferiority, lies, false pride, superiority, and ego.” He continued, “The other is good – he is joy, peace, love, hope, serenity, humility, kindness, benevolence, empathy, generosity, truth, compassion, and faith. The same fight is going on inside you – and inside every other person, too.”
I thought about it for a minute and then asked my grandfather, “Which wolf will win?”
Grandfather simply replied, “The one you feed.”
Here's to being in the heartbeat of the present. thank you for the reminder!