Pamokos iš netvarkų

Vieną vakarą gamindama tacos prieš kelerius metus išgirdau, kaip mano sūnaus mažylis kojos pirštai spurdėjo link manęs, kartu su nuoširdžiu, išdykusiu kikenimu. Prisimenu, galvojau: „Įdomu, kas čia taip juokinga... Jis buvo toks tylus, žaidė vienas“. Tylus mažylis? Žaidžia pats? 30 minučių? Turėjau žinoti geriau: naujoko klaida.

Atsisukau norėdamas pasveikinti savo tuometinį 16 mėnesių vaiką ir buvau sukrėstas, kai pamačiau lipnią, varvančią ir bronzinę jo versiją, stūksančią link manęs – viena putli ranka tiesiasi į mane, kita balta čiupinėja tuščią 16 uncijų melasos indelį, kurį penkiais pirštais ištraukė iš sandėliuko, kol aš gaminau maistą.

Greitai paėmiau jį ir mūsų vienodai plačios akys susitiko viena su kita – jo kontūrai buvo melasa. Aš sušukau: "Ką tu padarei?" ir tada prapliupo juoktis; jis pilvas nusijuokė atsakydamas. Paguldžiau jį ir uždengiau jautienos faršą. Net šis naujokas žinojo, kad praeis šiek tiek laiko, kol mes pavalgysime.

Maniau, kad išprotėsiu. Vietoj to, man svaigo galva matant jo neapgalvotą apleidimą. Maniau, kad pasipiktinsiu valymu. Vietoj to, mane sužavėjo jo darbo platumas.

Ranka lipnioje rankoje sekėme jo pėdsakus į svetainę. Kol aš kepiau jautieną, jis melasoje kepino sofą, kėdutę, kavos staliuką, laikmenų stovą, nuotolinio valdymo pultą, mano mobilųjį telefoną, grindis ir sienas. Ir jis, žinoma, pasidarė rudas, išnaudodamas savo auksinę galimybę. Ar pastaruoju metu dirbate su melasa? Savo klampumu ir spalva ji primena variklinę alyvą. Laimei, jis kvepia geriau - aitrus, bet geriau. Jis sukūrė rimtą netvarką.

Buvau pasiruošęs išlieti šaltą prakaitą. Juk iki vaikų aš priklausiau „švarių automobilių klubui“ mūsų vietinėje plovykloje. Man atrodė, kad nešvarumai kelia nerimą, nepagarbą ir tiesiog baisu. Tačiau per tą laiką, kurio prireikė mano mažyliui, kad mūsų svetainę nudažytų melasa, sušilau iki netvarkos.

Maniau, kad išprotėsiu. Vietoj to, man svaigo galva matant jo neapgalvotą apleidimą. Maniau, kad pasipiktinsiu valymu. Vietoj to, mane sužavėjo jo darbo platumas. O melasa juk tirpsta vandenyje; nieko didelio. Vienintelis dalykas, dėl kurio supykau, žvelgiant atgal, – nesustojau nufotografuoti ar dviejų.

Vos prieš kelis mėnesius radau puikią knygą savo berniukams: Barney Saltzberg „The Beautiful Oops“. Mano dabar 5 metų sūnus ir jo 3 metų brolis džiaugiasi knygos pamokomis: „Dėl dėmės ir dėmės gali pasirodyti magija;“ „Šiek tiek lašelių dažų paleidžia jūsų vaizduotė. Autorius netvarkas ir „klaidas“ perfrazuoja ne kaip blogus nelaimingus atsitikimus ar nelaimingus įvykius, o kaip dalykus, kurie nutinka pakeliui, kaip akimirkas, būtinas mūsų idėjų ir mūsų pačių evoliucijai. Netvarka – tai galimybė kūrybinei raiškai, džiaugsmui ir atradimams, malonumui ir šventei. Netvarkos tikros. Taip mes gyvename. Ir jie gali būti gražūs.

Melasos vartai gražiai išsivalė (apie 10 šlapių indų pagalba), kaip ir mano sūnus po ilgos maudymosi. Šiais laikais mano berniukai dekonstruoja tas pačias sofas, kad sukurtų fortus, žaidimų aikšteles ir urvus. Jie man padeda kepti, o miltų gauname visur. Ant lovos, kurią pasiklodavau kasdien (su ligoninės kampais!), guliu į pūkuotą susiraukšlėjusią, susiraukšlėjusią patalynę miegoti su savo jauniausiuoju sūnumi.

Kol jis praeitą savaitę snūduriavo, aš tyrinėjau jo pėdas, kurios vis dar tokios mažos. aš domėjosi, kur tos pėdos nueis, ką veiks. Tikiuosi, kad jie žygiuos į majų griuvėsių viršūnę, įmuš pergalingą įvartį ar du ir pajus aliuminio kanoja šilumą plaukdami nesugadintu kaimo upeliu. Įsivaizduoju, kad jie prakaituos, kol jis lauks prie savo pirmojo pasimatymo tėvų namų durų. Netgi tikiuosi, kad vienas iš jų gaus skeveldrą nuo jūros ežio prie mažo miestelio šiaurės Italijoje pakrantės, ir tikiuosi, kad pagyvenęs vietinis vyras laužyta anglų kalba ir pantomima patars šlapintis ant žaizdos – kurstantis juoką, labai tikras analgetikas. Taip, aš mieliau leisčiau laiką besimaišydamas su šiomis gražiomis idėjomis nei valydamas vadinamąsias netvarkas.

Tiesa, aš vis dar lankausi „švarių automobilių klube“, bet tik maždaug kartą per metus. Darbuotojai krūpčioja, kai jėga nulupa mano berniukų automobilių sėdynes nuo odinių apmušalų, amžinai lipnių nuo daugybės lašančių sulčių dėžučių, kurias mano berniukai įkvepia važiuodami namo iš daugybės nuotykių mieste. Per traškėjimą jie sušunka: „Kurį laiką nebuvote, ar ne? Ne, tikrai ne. Buvome užsiėmę. Kuria gražias netvarkas.