Bananų Pyragas Ir visiškas skausmas: Ko Londonas Mane išmokė Apie buvimą žmogumi

Apmąstymai apie bendravimą, užuojautą ir ramią priežiūrą nuo Keralos iki JK.

--------

Vieną popietę Voltamstou

Vieną popietę Voltamstou mieste, kur apsistojau pas draugą, užėjau į nedidelį vietinį prekybos centrą ir pasisveikinau su parduotuvės savininku. Jo vardas buvo Fawadas. Per kelias minutes mes įsitraukėme į pokalbį – jis buvo iš šalies, netoli manosios, kurią formavo dešimtmečius trukę konfliktai ir atsparumas. Fawadas kalbėjo apie namus, apie tai, kaip jie pasikeitė. Jis man pasakė, kad nusikalstamumas taip sumažėjo, jog pardavėjai dabar gali palikti vežimėlius be priežiūros naktį. „Kitą rytą rasite juos nepažeistus“, – tyliai pasididžiuodamas pasakė jis.

Bet tada jis kalbėjo ir apie sunkius pokyčius – kaip jaunoms mergaitėms nebebuvo leidžiama lankyti mokyklos, kaip dėl didėjančių apribojimų susiaurėjo kasdienis gyvenimas. Kalbėjomės atvirai, šiltai, žmogiškai su žmogišku.

Vėliau, kai papasakojau apie šį įvykį keliems vietiniams draugams, jie mane švelniai perspėjo: „Čia taip nebūna. JK yra labai privati ​​vieta. Negalite taip kalbėtis su nepažįstamaisiais – tai nedera.“

Buvau apstulbęs. Ar pasielgiau neteisingai, leisdamasis į tokius žmogiškus mainus? Ar atvirumas dabar laikomas įkyriu?

Bananų pyragas ir švelnus atsakymas

Tačiau jau kitą rytą nutiko kai kas gražaus. Mano draugo kaimynas britas – malonus baltaodis džentelmenas – pasibeldė į duris nešinas šiltu bananų pyragu, kurį ką tik iškepė jo žmona. Jis ne tik atnešė pyragą, bet ir pasiliko pasikalbėti. Kalbėjomės apie viską ir apie nieką, ir tai atrodė natūralu. Pagalvojau: galbūt tai ne apie „britiškumą“ ar „indiškumą“.

Galbūt gerumas neturi nacionalinio etiketo. Galbūt užuojautai, kaip ir pokalbiui, tereikia menkiausio atvirumo, kad tekėtų.

Braitonas: Du aukštai, dvi naštos, be žodžių

Vėliau Braitone apsistojau pas kitą draugę – savanorę vietos tarybos tarpininkę. Tą savaitę ji dalyvavo dviejų kaimynų, gyvenančių savivaldybės butuose – vienos viršuje, kitos apačioje, – konfliktų sprendimo susitikime.

Viršuje gyveno moteris, kuri visą laiką rūpinosi sergančia, lovoje prikaustyta motina. Apačioje gyveno autistiško vaiko, kuris dažnai garsiai rėkdavo ir verkdavo, motina. Triukšmas taip sutrikdė viršuje esančią moterį, kad policija ir socialinės tarnybos buvo kviesti kelis kartus.

Susitikime mano draugė pasakė: „Aš tik klausiausi.“ Ji leido abiem moterims kalbėti. Ji girdėjo jų išsekimą, skausmą, baimes. „Buvo ašarų, – pasakė ji man, – bet kažkas pasikeitė.“ Mane pribloškė štai kas: šios moterys gyveno vos už kelių metrų viena nuo kitos. Abi buvo globėjos. Abi buvo prislėgtos. Tačiau jos niekada nebuvo kalbėjusios viena su kita. Nė karto. Įsivaizduokite, jei, užuot eskalavusios problemą, jos būtų pasikalbėjusios. Puodelis arbatos. Ašara. Supratimo žodis.

Užuojauta ne tik klinikinėje priežiūroje

Šios akimirkos privertė mane dar kartą susimąstyti, kodėl iš viso atvykau į Londoną. Šv. Kristoforo ligoninėje kalbėjau apie „visišką skausmą“ – sąvoką, apimančią ne tik fizinį diskomfortą, bet ir emocinius, socialinius bei dvasinius kančios sluoksnius.

Keraloje pritaikėme šį modelį, kad jis būtų bendruomenės vadovaujamas ir kultūriškai jautrus. Tačiau dabar suprantu, kad visiškas skausmas neapsiriboja mirštančiaisiais. Jis yra visur.

Moteriai, išsekusiai nuo slaugos.

Motinai, negalinčiai nutildyti vaiko kančios.

Žmoguje, esančiame už mylių nuo namų, nešiname tylią nostalgiją šaliai, kurią paliko.

Tuose, kurie nori kalbėti, bet nežino, kaip, ir tuose, kurie bijo klausytis.

Rizika prarasti ausis

Mes gyvename pasaulyje, kuriame individualizmas dažnai yra šlovinamas, o privatumas, nors ir labai svarbus, kartais gali tapti kliūtimi, o ne riba.

Žinoma, vienatvė ne visada yra liūdesys; kai kuriems būti vienam yra pasirinkimas, netgi prieglobstis. Juk vienatvė yra labai asmeniška – tai, kas vienam atrodo izoliuota, kitam gali atrodyti raminanti.

Tačiau nerimauju, kad jei užuojautos mokoma tik klinikinėje aplinkoje – arba siejama tik su gyvenimo pabaiga – rizikuojame ją prarasti ten, kur jos labiausiai reikia: įprastame kasdienio gyvenimo ritme.

Jei neišmokysime vaikų, kaip klausytis, kaip suvaldyti kito jausmus, kaip išbūti nepatogiai, galime užauginti kartą, kuri žino, kaip veikti, bet ne kaip jausti.

Iš esmės esame socialūs padarai – sukurti ne tik išgyventi, bet ir sugyventi. O sugyvenimui reikia daugiau nei vien buvimo. Jis reikalauja, kad pastebėtume vienas kito skausmą.

Baigiamasis apmąstymas

Tai, kas prasidėjo kaip profesinė kelionė, man tapo labai asmeninių pamokų serija.

Atvykau į Londoną kalbėti apie priežiūros sistemas, apie paliatyvius modelius. Tačiau tai, ką parsivežu, yra kai kas paprastesnio: pokalbis su parduotuvės savininku, bananinio pyrago gabalėlis, tyla tarp dviejų besistengiančių kaimynų.

Tai nėra nepaprastos akimirkos. Bet galbūt užuojauta niekada tokia nėra. Svarbu ne didingi gestai. Svarbu rasti erdvės – istorijoms, liūdesiui, vienas kitam.

Tai taip pat yra paliatyvioji pagalba. Ir, manau, tai yra priežiūra, kurios pasauliui šiuo metu labiausiai reikia.