Mirtis yra svarbi sąjungininkė vertinant gyvenimą. Nekalbu apie liguistą susirūpinimą mirtimi. Turiu omenyje jaučiamą savo, kaip fizinių būtybių, ribotumo suvokimą – sąžiningą trumpo laiko, kurį turime mylėti ir mokytis šioje žemėje, pripažinimą. Žinojimas, kad mūsų kūnai neišvengiamai mirs, persmelkia mūsų prisirišimą prie orios beprotybės, kurią sukuria mūsų socialiai sukonstruota egzistencija. Mirtis yra draugas, padedantis mums atsikratyti prisirišimo prie socialinės padėties ir materialinių turtų kaip galutinio saugumo ir tapatybės šaltinio. Mirties suvokimas verčia mus susidurti su savo egzistencijos tikslu ir prasme čia ir dabar.
Tie, kurie patyrė beveik mirtį, patvirtina, kad mirties suvokimas gali būti bekompromisis draugas, sugrąžinantis mus į ryšį su tuo, kas svarbiausia. Daugelis beveik mirtį išgyvenusių žmonių dažnai išreiškia mintį, kad sumažėja dėmesys pinigams ir materialiniams daiktams, o padidėja dėkingumas gamtai ir meilei kitiems žmonėms. Dr. Kennethas Ringas, beveik mirties patirties tyrinėtojas, cituoja jaunuolį, kuris patyrė beveik mirtį po sunkios automobilio avarijos. Dėl to jaunuolis pastebėjo, kad išsiugdė „suvokimą, kad gyvenime vyksta kažkas daugiau nei vien fizinė jo dalis... Tai buvo tiesiog visiškas suvokimas ne tik apie materialius dalykus ir tai, kiek galime nusipirkti – automobilių ir daiktų, maisto ar bet ko kito. Yra daugiau nei vien tik gyvenimo vartojimas. Yra taškas, kai reikia jam duoti, ir tai labai svarbu“.
Gandis kartą pasakė: „Kaip žudymo meno reikia išmokti mokantis smurto, taip ir mirties meno reikia išmokti mokantis nesmurto.“ Jei norime gyventi nesmurtinį ir mylintį gyvenimą, galime pradėti nuo susitaikymo su savo mirtimi. Supratimas, kad privalome mirti, pažadina mus iš socialinio miego ir padeda suprasti mūsų situacijos realybę. Mirtis yra nepalenkiamas gyvenimo partneris – neišvengiama neabejotinybė, kuriai reikia priešintis, kai kasdieniame gyvenime atskiriame reikšmingus dalykus nuo nereikšmingų. Šiuo atžvilgiu apsvarstykite Nadine Stair iš Luisvilio, Kentukio valstijos, žodžius, kuriai buvo 85 metai, kai ji parašė „Jei galėčiau gyventi savo gyvenimą“:
Kitą kartą norėčiau padaryti daugiau klaidų. Atsipalaiduočiau. Sustiprinčiau raumenis. Būčiau kvailesnis nei buvau šioje kelionėje. Mažiau dalykų žiūrėčiau rimtai. Daugiau rizikuočiau. Kopčiau į daugiau kalnų ir plaukiočiau daugiau upių. Valgyčiau daugiau ledų ir mažiau pupelių. Galbūt turėčiau daugiau tikrų bėdų, bet mažiau įsivaizduojamų... Buvau vienas iš tų žmonių, kurie niekur neina be termometro, vandens šildytuvo, lietpalčio ir parašiuto. Jei reikėtų tai padaryti dar kartą, keliaučiau lengvesnis nei keliavau.
Galiausiai apsvarstykite išmintį iš dabar jau beveik pamirštos knygos, parašytos Jungtinėse Valstijose 1877 m. Paskutiniuose puslapiuose „Karališkasis gyvenimo kelias“ aprašo požiūrį į gyvenimą, kylantį iš mirties įvertinimo. Nors parašyta malonia iškalba, atėjusia iš ankstesnių laikų, ji aiškiai kalba ir šiandien:
Neišvengiama jokia lytis, neišleidžiama jokia amžiaus grupė. Didingi ir kilnūs keliai, kuriais eina monarchai, kelias, kuriuo eina literatai, takas, kuriuo eina karys, trumpi ir paprasti vargšų metraščiai – visa tai veda į tą pačią vietą, visi baigiasi, kad ir kokie skirtingi būtų jų maršrutai, tuose vienuose didžiuliuose namuose, skirtuose visiems gyviesiems... Kad ir kokią garbės padėtį užimame, visi esame pavaldūs mirčiai... Teisingas požiūris į mirtį gali būti naudingas norint numalšinti daugumą nereguliarių aistrų. Pavyzdžiui, galime pamatyti, koks godumas tampa šykštuolio karste; tai žmogus, kuris niekada negalėtų pasisotinti turtais; bet dabar pažiūrėkite, kelios lentos jį supa, o keli kvadratiniai centimetrai jį talpina... Pažvelkite į nesaikingumo pasekmes rijūno kape; pamatykite, kaip jo apetitas dabar visiškai patenkintas, jo pojūčiai sunaikinti, o kaulai išmėtyti.
Šios žinios aiškios. Negalime pasislėpti nuo mirties. Jos apkabinimas visiškai užvaldys mūsų socialinę egzistenciją. Pareigos, socialinė padėtis, materialinis turtas, seksualiniai vaidmenys ir įvaizdžiai – visa tai turi pasiduoti mirčiai. Tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti savo materialinės ir socialinės egzistencijos. Tai veikiau reiškia, kad sąmoningai pagerbdami savo fizinės mirties faktą, mes įgyjame galią prasiskverbti pro socialinį apsimetinėjimą, puikavimąsi ir painiavą, kurie paprastai užgožia mūsų supratimą apie tai, kas iš tikrųjų svarbu. Mirties suvokimas yra sąjungininkas, suteikiantis mūsų gyvenimui neatidėliotinumo, perspektyvos ir proporcingumo jausmą. Pripažindami mirties realybę, galime geriau įvertinti savo gyvenimo dovaną.
Jei pasirinktumėte mirtį kaip sąjungininkę (kaip priminimą apie kiekvienos akimirkos brangumą) ir jei pasirinktumėte visatą kaip savo namus (kaip priminimą apie nuostabius mūsų egzistencijos matmenis), ar gyvumo, neatidėliotinumo ir jautrumo savybės natūraliai persmelktų jūsų gyvenimą akimirka po akimirkos? Jei žinotumėte, kad mirsite po kelių valandų ar dienų, ar paprasčiausi dalykai įgytų šviesią ir skvarbią prasmę? Ar kiekviena akimirka taptų brangesnė už visus ankstesnius matus? Ar kiekviena gėlė, kiekvienas žmogus, kiekvienas plyšys šaligatvyje, kiekvienas medis taptų trumpalaikiu ir niekada nepasikartosiančiu stebuklu? Gyvenimo paprastumas padeda įnešti tokio aiškumo ir dėkingumo į mūsų gyvenimus. Kokiais būdais mirties vertinimas yra naudingas partneris jūsų pačių gyvenime?
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
6 PAST RESPONSES
Me, there is nothing after death but I am not going to buy crap from religious people that use the near death experience as a tool to prove that there is life after death, ja ja screw religion, it has been proved by science that particular experience is a natural response of our brain to make the end of our life more pleasant.
If we do not understand Death, we
will not understand Life. Don't die with the question. Die with the answer
-Osho
Excellent article. Embracing death as an ally 40 years ago helped me rise above a terrifying suicidal depression and mind-savaging anxiety. I didn't fully understand it, and still don't. But it has been a good strategy for me over these years. Indeed, this year has been tough. An already simple income down. Voluntary simplicity becoming involuntary simplicity (poverty) at times. Close friends moved away. Work sporadic. Depression never far away. I slid into "poor me" stories, toyed with the idea of ending it.
But last week the man who lives in the apartment above me attempted to take his own life. The landlord asked me to enter the apartment with him to do a check while the tenant was in the emergency ward. The detritus of his long night of the soul (and almost his last one) was shocking. Pills. Blood. Vomit. Stark reality!
Later, trying to process these events, I once again chose death as my ally. A friend to hover just above my right shoulder and keep me present, keep me open to the beauties and mysteries of life. No more toying with the idea of ending. A clear sense of how wonderful life is and what a challenge it is -- and a strong desire to own my own feelings and behaviour and to embrace that challenge with all I have to bring to it. Life is precious, and death is part of life. I believe it's best to strive to be fully alive, even as we embrace the ultimate fact of our death. To hide from death is to fear it, and worse, perhaps, to fear death and, seeking relief from life's difficulties, even pursue it.
[Hide Full Comment]A very true Article. In today's world of material hunger, the reminder that death is the real end will help us lead smarter lives and a better understanding of each moment.
Thank you so much for sharing the article..)
If you are (or want to be) doing research on how this psychology works, it behooves you and those who read your work -me- to address people who seek death along side those who embrace it's inevitability. It's not always as clear cut as taking people that do not want to live as being suicidal. Failure to thrive is a social disease that gets very frustrating for everyone while governments are footing the bills, but not addressing the ills.
There are a lot of people challenging death and a lot of people seeking it. Magnitudes more so than there are people that have been near it and live these exciting fulfilling life after near death lives.I hope to be more positive in the future as I write about what I'm doing to be part of the solution. I read Daily Good to feel good. I just felt overly compelled to make a note on the bottom of a barrage of nice sentiments where I think a huge reality is in need of discussion before I can feel good about death being around the corner. I've spent a great deal of my life wanting it to find me sooner rather than later.
[Hide Full Comment]We need such reminders of the Art of Living and the Art of Dying especially when the focus is more on search for anti-aging. We tend to forget the each day, each night, and each moment is worth living mindfully and fully and we all are mortal beings.
Jagdish P Dave