Kas sutvarkė šaldytuvą?

Prieš daugelį metų gyvenau mažame antrame aukšte esančiame bute Kembridže, Masačusetso valstijoje. Vieną dieną mano šaldytuvas nustojo veikti. Jis vis tiek sugebėjo laikyti mano maistą, tačiau jis buvo šiltas, o ne šaltas. Kai paskambinau į remonto dirbtuves, jie pasakė, kad kainuos penkiasdešimt dolerių vien tik nusiųsti ką nors pažiūrėti. Būdamas nuskurdęs absolventas, turintis mažas pajamas, nusprendžiau pats susitvarkyti šaldytuvą.

Pirmiausia grįžau pas naudotų baldų vaikiną, kuris man pardavė šaldytuvą. Remdamasis mano aprašymu apie tai, kas nutiko, jis pasakė, kad tikriausiai reikia elektrinės dalies, kuri kainuoja tik kelis dolerius, ir pasakė, kur ją nusipirkti. Nuėjau į elektros prekių parduotuvę, o vyras už prekystalio įmantriai detaliai paaiškino, kaip tiksliai išimti seną dalį ir pakeisti nauja. Susijaudinęs ir gana patenkintas savimi, grįžau namo su savo brangiu pirkiniu. Man pavyko jį tinkamai sumontuoti, nepadarydamas daugiau žalos nei šaldytuvui, nei man.

O kai prijungiau, šaldytuvas veikė.

Negalėčiau labiau didžiuotis. Sugedusį šaldytuvą sutvarkiau pats. Amerikietiško išradingumo ir praktinių žinių įkūnijimas, buvau pasitikėjimo savimi paveikslas, mano kartos Thoreau. Galėčiau pasirūpinti savimi.

Vėliau tą dieną, kai ir toliau apmąsčiau savo šlovingą pasiekimą, galvoje kilo klausimas – kas iš tikrųjų sutvarkė šaldytuvą? Ar tai tikrai buvau aš – ar tai vaikinas, kuris pasakė, kurią dalį pirkti ir kur ją rasti? O gal vyras pardavė man detalę ir kantriai paaiškino, kaip ją pataisyti? Ar tai buvo tie bevardžiai žmonės kažkokioje tolimoje gamykloje, kurie iš tikrųjų pagamino detalę, be kurios mano šaldytuvas niekada nebeveiktų, nepaisant mano išradingumo? Galų gale, kas sutvarkė šaldytuvą?

Tiesą sakant, beveik neišvengiama, kad mes visi baigiame taisyti šaldytuvą. Esame taip sudėtingai įausti į visų visur esančių būtybių audinį, taip giliai įsitraukę į šį didžiulį, bendrą tarpusavyje susieto gyvenimo tinklą, kad tik baimė ir pasipriešinimas bei atskirtumo iliuzija leidžia mums įsivaizduoti, kad kada nors ką nors darome patys.

Kasdien mes esame visiškai priklausomi nuo daugybės kitų dėl savo maisto, pastogės, elektros, vandens, drabužių, transporto – praktiškai visų mūsų poreikių, įskaitant rūpestį ir meilę, meilę, net patį gyvenimą. Nors kartais mums sunku jausti, kad kur nors priklausome, dažnai būna ir priešingai: norint išlikti atskirtam nuo likusios žmonijos šeimos, reikia daug energijos.

Mūsų atskirumas yra skaudi fikcija. Kiekvienas iš mūsų yra būtinas. Kai izoliuojamės ir atsitraukiame nuo žmonijos per savo technologijas, įsivaizduojamus skirtumus, baimę būti įskaudinti ar atstumti, iš tikrųjų atsisakome meilės, paguodos ir globos, kurią taip lengvai gali gauti tie, kurie mus myli ir rūpinasi mumis. Dar blogiau, kad dėl bendro visų turtų atsisakome iš kitų savo dovanų, savo išminties, savo gyvenimo vaisių, kuriuos turime pasiūlyti, ką atsinešame ant bendro stalo.

Mūsų pasaulinė šeima trokšta už mūsų draugystę. Kai mes siekiame politinio, socialinio, ekonominio ar ekologinio išgydymo tarp žmonių ir rūšių žemėje, bet koks autentiškas gydymas laukia išminties, buvimo, draugijos, meilės, kurią galime suteikti tik mes.

Nė vienam iš mūsų niekada nereikia taisyti to, kas negerai. Mums tereikia žinoti, kas sugedo, kur rasti parduotuvę, kokios dalies trūksta ar kaip ją įdėti. Tik būdami visi kartu, susibūrę į pasitikėjimo ir bendros išminties ratą, galime tikėtis sutaisyti viską, ką žinome, kad tai turi būti išgydyta mūsų darbe, gyvenime, pasaulyje.

Kiekvieną akimirką, ypač kai viskas gali atrodyti taip siaubingai niūru, o mes labai pavargę nuo nuovargio – žemės šeima viltingai laukia mūsų atvykimo.

Visa kūryba laukia mūsų brangių, įspūdingai paprastų dovanų.