Trys būdai, Kaip Apsaugoti Savo Santykius Nuo technologijų žalos

Knygoje „Patirties triumfai“ George'as Vaillantas rašo, kad „septyniasdešimt penkerių metų senumo Granto tyrimas atskleidė du laimės ramsčius. Vienas yra meilė. Kitas – rasti būdą, kaip susidoroti su gyvenimu, kuris neatstumtų meilės“.

Mes visi darome dalykus – galbūt kasdien – kurie atstumia mus nuo mylimų žmonių. Žaisdami žaidimus su vaikais, slapta žvilgčiojame į savo išmaniuosius telefonus. Pamirštame skirti trisdešimt sekundžių šiltai pasisveikinti su savo sutuoktiniu, kai jo nematėme visą dieną. Atsisakome skambučio iš draugo ar močiutės, nes nenorime sukaupti energijos iš tikrųjų išklausyti. Šis šiuolaikinis pasaulis, kuriame gyvename, yra pilnas įprastų situacijų ir patirčių, kurios, jei su jomis netinkamai elgiamasi, sukuria pasipriešinimą, o ne palengvina santykius, kenkdamos jų stiprybei. Maži santykių plyšiai išstumia meilę ir ryšį iš mūsų gyvenimo.

Žinote tą jausmą: geriate kavą su sena drauge, o jos mobilusis telefonas nuolat vibruoja. Ji paliko trylikametę dukrą namuose vieną, todėl vis tikrina telefoną, norėdama įsitikinti, kad viskas gerai. Bet tada ateina žinutė iš vieno iš jos kolegų, kuris vėlai dirba prie probleminio projekto. Jūsų draugė jaučia poreikį atsakyti į jos klausimus. Galiausiai jaučiate, kad didžiąją dalį valgio jums skyrė tik pusę jos dėmesio. Buvo gera ją pamatyti, bet draugystė nebėra tokia, kokia buvo anksčiau.

Maži santykių plyšiai išstumia meilę ir ryšį iš mūsų gyvenimo.

Citata tviterio žinutėje

Arba vakarieniaujate su giminaičiais ir visi nekantrauja pabendrauti su namuose likusiais studentais. Tačiau per vakarienę vaikai negali atsispirti „Snapchat“ traukai, juokiasi iš mokyklos draugų siunčiamų nuotraukų ir bando jomis pasidalyti, kol jos neišblėso. Netrukus visi suaugusieji taip pat išsitraukia telefonus, kad patikrintų, kas vyksta jų...   „Twitter“ paskyroje arba įkelti studentų nuotrauką į „Facebook“ puslapį. Niekas iš tikrųjų neturi galimybės su vaikais pasikalbėti.

Šiose ir daugelyje kitų situacijų, kurias visi esame patyrę, mūsų išmanieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai, planšetiniai kompiuteriai ir visa jų socialinė žiniasklaida sutrikdo tuos socialinius ryšius, kuriuos jie žada užmegzti. Jie leidžia mums dirbti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, o tai gali atrodyti kaip premija mūsų santykiams, nes dabar teoriškai galime skirti laiko ir darbui, ir šeimai.

Tačiau iš tikrųjų technologijos gali pakenkti mūsų santykiams ir darbui. Mes iš tikrųjų nepatiriame laiko, kurį praleidžiame su šeima, o darbas, kurį atliekame leisdami laiką su draugais ir šeima, nėra pats geriausias. Užuot mus suartinę, naujosios technologijos dažnai sukuria bendrumo iliuziją, tačiau be džiaugsmo, naudos ir, tiesą sakant, iššūkių, kuriuos atneša tikri santykiai.

Mūsų priklausomybė nuo technologijų ardo mūsų ryšį su kitais. Kiekvieną kartą, kai suskamba mūsų telefonas, gauname malonų dopamino dozę – neurocheminę medžiagą, kuri aktyvuoja atlygio sistemą mūsų smegenyse. Tai malonus jausmas, bet kartu ir verčia mus mažiau norėti grįžti į daug reiklesnį gyvų pokalbių pasaulį. Tikra draugystė turi daug privalumų, tačiau momentinis pasitenkinimas retai kada yra vienas iš jų. Mūsų gyvi santykiai gali būti varginantys, palyginti su mūsų internetiniais „draugais“. Galiausiai, daug mažiau vargina rašyti draugei žinutę nei jai paskambinti. Daug mažiau vargina atnaujinti savo „Facebook“ puslapį ir akimirksniu sulaukti dešimčių „patinka“ paspaudimų pasitenkinimo, nei dalintis savo idėjomis ir pomėgiais su tikraisiais kaimynais. Trumpuoju laikotarpiu atrodo lengviau susisiekti su kitais per technologijas, tačiau turime aiškiai suprasti, kad tai tik apgaulingas lengvumas. Ilguoju laikotarpiu toks elgesys įtempia mūsų santykius.

Sherry Turkle, MIT sociologė ir knygos „Alone Together“ autorė, rašo, kad mes vengiame „tikro“ kontakto ir intymumo pažeidžiamumo ir chaotiškumo, tuo pačiu metu gaudami saldų neurocheminio pakylėjimo pasitenkinimą, būdami skaitmeniniu būdu susiję su vis daugiau žmonių. Mes galime slėptis vienas nuo kito, net ir būdami surišti.

Šis slėpimasis nuo kitų (o kartais ir nuo savo jausmų), kurį gali palengvinti technologijos, yra žalingas nuodas mūsų santykiams. Laimei, pačios technologijos visai nėra problema. Mums tereikia jas naudoti kitaip.

Štai 3 būdai, kaip apsaugoti savo įrenginius nuo žalos jūsų santykiams:

Nusistatykite savo gyvenime zonų ir laiko tarpų be technologijų, kada galėtumėte sąmoningai stebėti, kas vyksta realiu laiku. Būti iš tikrųjų šalia žmonių reiškia, kad kalbėdamiesi su jais telefonu, nieko daugiau nedarysime. Tai reiškia pradėti tikrus, akis į akį vykstančius pokalbius su žmonėmis, net jei jie gali sukelti konfliktų, net jei jie gali būti varginantys. Kai esame iš tikrųjų šalia, nustojame nuolat pertraukinėti save ir kitus. Galbūt malonu žvilgtelėti į jūsų žinutes, bet mums nereikia nuolat reaguoti į savo įrenginius. Galime jiems vadovauti, užuot nuolat leidę jiems vadovauti mums.

Praktikuokite būti vieni. Kai neišmokstame toleruoti (ir netgi mėgautis) vienatve, dažnai jaučiamės vieniši. „Vienatvė – gebėjimas būti atskirai, susiburti – yra ta vieta, kur atsiduriate, kad galėtumėte susisiekti su kitais žmonėmis ir užmegzti tikrus prisirišimus“, – aiškina Turkle. „Kai neturime gebėjimo būti vienatvei, kreipiamės į kitus žmones, kad jaustumėmės mažiau neramūs arba kad jaustumėmės gyvi. Kai taip nutinka, negalime įvertinti, kas jie yra. Tarsi naudotume juos kaip atsargines dalis, kad palaikytume savo trapų savęs jausmą.“ Leiskite laiką vieni namuose ir automobilyje be ryšio. Išmokite toleruoti pradinį nuobodulį, kuris gali kilti; jis praeis. Eikite į žygį ar į paplūdimį be mobiliojo telefono. Manau, kad giliai širdyje visi jaučiame gilų, tamsią baimę būti vieniši ir esame užprogramuoti likti su savo gimine. Tačiau kai patiriame savo gebėjimą atsigręžti į vidų – o tai galime padaryti tik tada, kai mums reikia vienatvės tylos ir ramybės – suprantame, kad niekada nesame iš tikrųjų vieni. Jaučiame savo įgimtą ryšį. Taigi, turime susivokti, kada „pradedame manyti, jog nuolatinis ryšys leis mums jaustis mažiau vienišiems“, – rašo Turkle. „Tiesa yra priešingai. Jei negalime būti vieni, būsime vienišesni.“

Ribokite laiką, praleidžiamą virtualiuose pasauliuose, įskaitant „Facebook“ ir „Instagram“ . Virtualios realybės, vaizdo žaidimai ir socialinė žiniasklaida sukelia priklausomybę. Trumpuoju laikotarpiu gali būti daug naudingiau praleisti laiką fantazijų pasaulyje – tai gali būti naudinga taip pat, kaip ir saldus gazuotas gėrimas (bet labai nesveika, jei vartojamas per daug). Socialinė žiniasklaida ir kitos virtualios realybės leidžia mums parodyti geriausius savo pasirodymus, parodant pasauliui akimirką, kai atrodėme (arba įsivaizdavome save atrodančius) gražiai arba jautėmės didžiuotis. Jei jaučiamės vieniši, galime lengvai „susisiekti“ su dešimtimis internetinių „draugų“. Be to, galime išvengti realių žmonių ir realių santykių problemų, įskaitant visą jų netvarką, pažeidžiamumą ir skausmą (taip pat ir visą savo netvarką).

Tačiau realybė tokia (be jokių kalambūrų), kad mūsų pažeidžiamumas sukuria tikrą artumą ir mus suartina, o kai vengiame netvarkos, kurios reikalauja realaus gyvenimo santykiai, galiausiai izoliuojamės ir atsiribojame. Todėl būkite labai apgalvoti: naudokitės internetiniais žaidimais, socialiniais tinklais ir virtualia realybe, kad palengvintumėte tiesioginius ryšius su tikrais žmonėmis, rinkitės tikrus ryšius ir tikrus žmones, o ne netikrus. Naudokitės „Facebook“, kad pagilintumėte ryšį su tolima drauge, dalydamiesi straipsniais, nuotraukomis ir vaizdo įrašais, kurie, jūsų manymu, jai patiks. Žaiskite internetinius žaidimus su savo sūnumi, o ne su nepažįstamuoju. Naudokitės match.com, kad užmegztumėte naujus ryšius, bet tada iš tikrųjų susitikite su tais žmonėmis gyvai, asmeniškai, prie kavos puodelio, užuot apsiriboję internetiniais forumais.