Prasmės Vertimas į gyvenimą: daoistinė Palyginimas

Didelės sausros metu vieno kaimo gyventojai paklausė daoistų mokytojo, ar jis galėtų padėti atnešti lietaus į jų sausus laukus. Jie prisipažino bandę daugybę kitų būdų, kol kreipėsi į jį, bet nesėkmingai.

Meistras sutiko atvykti ir paprašė nedidelės trobelės su sodu, kuriuo galėtų rūpintis. Tris dienas jis rūpinosi sodu, neatlikdamas jokių ypatingų ritualų ir neprašydamas nieko daugiau iš kaimo gyventojų. Ketvirtą dieną ant išdžiūvusios žemės pradėjo lyti lietus. Paklaustas, kaip jam pavyko padaryti tokį stebuklą, meistras atsakė, kad jis nėra atsakingas už lietų. Tačiau jis paaiškino, kad atvykęs į kaimą pajuto savyje disharmoniją. Kiekvieną dieną, rūpindamasis sodu, jis vis labiau grįždavo prie savęs. Kai jis grįždavo į pusiausvyrą, lietus pasipildavo natūraliai.

Girdėjau, kad tai buvo viena mėgstamiausių psichologo Carlo Jungo istorijų, kurią jam papasakojo Richardas Wilhelmas, kinų būrimo teksto „ I Ching: Permainų knyga“ vertėjas. Jungas tikėjo, kad daoistų įsitikinimai atspindi jo paties supratimą, kad tai, ką vadiname asmenine sąmone, yra tik dalinis didesnės visumos suvokimas. Yra būdų atverti protą, sujungiant mus su kolektyvine pasąmone ir suteikiant mums prieigą prie didesnių universalių ritmų. Ir iš šio vaisingo susipynimo gali kilti lygiagretūs įvykiai, pavyzdžiui, nutikę tarp daoistų mokytojo ir lyjančio lietaus.

Vėliau Jungas šiuos tariamus sutapimus pavadino sinchroniškumu – psichologiniu principu, kuris žmogaus vidinį požiūrį laiko neatsiejamu nuo pasaulyje vykstančių įvykių. Tačiau Jungas nesiūlė ir neprilygino sinchroniškumo priežastingumui. Daoistinis mokytojas nesukėlė lietaus. Jungas tikėjo, kad egzistuoja lygiagretūs procesai, kuriuose išoriniai įvykiai atspindi psichinę veiklą. Jį sužavėjo Vilhelmo įžvalga, kad dao , paprastai verčiamas kaip kelias arba takas , gali būti geriau suprantamas kaip prasmė . Sinchroniškumą galima suprasti kaip sutapimus, sujungtus prasmės – pažinimo būdo, kuris gali būti toks pat paveikus kaip ir Vakarų priežastingumo sampratos.

Visi mes kažkokiu būdu jaučiame ploną šydą, skiriantį mus nuo didesnės visuotinės sąmonės. Jungas nebuvo vienintelis, manęs, kad šį šydą galima pakelti. Filosofas ir romanistas Colinas Wilsonas rašė apie „pasąmonę“, kuri tampa nutirpusi, „kaip ranka, ant kurios gulėjau miegodamas ir kuri tapo visiškai negyva ir bejausmė“. Užduotis – atkurti kraujotaką tarp pasąmonės ir gyvenimo tėkmės. Taip darydami pažadiname jausminį ryšį su baime ir paslaptimi. O suvokdami šią galimybę, įvyksta esminė transformacija. Mes nebebūname pasyvūs įvykių malonei priklausomi subjektai, o tampame aktyviais dalyviais , perteikiančiais prasmę gyvenimui.

Ar daoizmo mokytojo palyginimas simbolizuoja pabudusį protą, žmogų, atkūrusį sąryšį tarp savęs ir Visatos? Ir jei taip yra, tuomet turime iš naujo apsvarstyti sinchroninį požiūrį į gyvenimą. Kai atkuriame savyje pusiausvyrą ir prasmę, pasėjame aplinkiniam pasauliui viltį ir tikslą.