Kaimyno Gerumas

[Toliau pateiktas Preetos Bansal dalies Awakin Circle Santa Klaroje 2017 m. gruodžio mėn. nuorašas.]

Kaip tik šiandien, eidamas čia žemyn, gavau žinią, kad vakar mirė senas šeimos draugas. Mažosios malonės tema prisimenu jos gyvenimą ir istoriją bei tai, kiek tai paveikė mano ir mano šeimos kelionę.

Mano tėvai atvyko į JAV iš Indijos septintajame dešimtmetyje, kartu su pirmąja imigrantų iš Indijos banga. Mano tėvas atvyko į Kanzasą, kur įgijo daktaro laipsnį. Po šešių mėnesių atėjo mama su mūsų trimis vaikais – seserimi, broliu ir manimi. Mums buvo tik dveji, ketveri ir penkeri metai.

Tai buvo pirmoji žiema, kai buvome Kanzase. Buvo šalta. Mes dar neturėjome sunkių paltų. Mano tėvai buvo kilę iš Indijos, ir prireikė šiek tiek laiko, kol jie suprato tai. Jie dar neturėjo supratimo, koks šaltis iš tikrųjų gali būti Vidurio Vakaruose, todėl kiekviena diena buvo nauja staigmena. Dar neturėjome automobilio ar ko nors panašaus, o tėtis dar neturėjo JAV vairuotojo pažymėjimo. Tada aplinkui buvo nedaug indėnų. Universiteto aplinkoje buvo mažai rudų žmonių, mažai juodaodžių. Jei pagalvotumėte apie Ameriką prieš pilietinį karą, klausimas, ar bus leidžiama vergija Kanzaso ir Nebraskos teritorijose, buvo dalis to, kas paskatino pilietinio karo pradžią. Tai buvo Kanzasas septintajame dešimtmetyje, Jimo Crow įstatymai buvo visai netolima praeityje kai kuriose šios šalies dalyse, ir vis dar buvo šiokia tokia atskirta mąstysena ir tikrovė.

Bet šiaip mano tėvas įgijo daktaro laipsnį ir reguliariai vaikščiojo aukštyn ir žemyn nuo didelio kalno į ir iš universiteto. Ši kalva atrodė didžiulė. Nemanau, kad jis iš tikrųjų labai didelis, bet tuo metu jis atrodė didžiulis, žiūrint iš mano dvejų metų amžiaus.

Nuo dvejų metų aš nelankiau mokyklos, bet brolis ir sesuo mokėsi mokykloje. Mano tėvas kiekvieną dieną eidavo žemyn nuo šio didelio kalno, kad nuvežtų juos į mokyklą, o paskui grįždavo į kalną, kad eitų į universitetą. Po maždaug dviejų ar trijų savaičių ši moteris su sūnumi, kuris, matyt, mokėsi mano sesers pirmos klasės klasėje, pradėjo juos pastebėti. Vieną labai šaltą ir snieguotą dieną, kai jie nebuvo pakankamai šiltai apsirengę pagal orą, ji atsistojo ir pasakė: „Žinai, aš matau tave kasdien vaikštant. Ar galiu nuvežti tavo dukrą ir sūnų į mokyklą? Ar norėtumėte pavėžėti?"

Mano tėtis atsakė (seserės nuostabai): „Taip, būtų puiku“. Ir taip jie įšoko į šiltą automobilį žiauriai šaltą dieną, ir ji pradėjo tai daryti kiekvieną dieną.

Jos vardas buvo Valerija. Ir ši šeima tiesiog tapo tokia brangi mano šeimai – net negaliu jos apibūdinti – jau daugiau nei 50 metų, kiek jie mums reiškė. Tai tik prasidėjo nuo šio nedidelio pasiūlymo pavėžėti, o po to jis tiesiog pakilo, ir ji su mano mama labai suartėjo.

Ji mėgo indišką maistą. :) Mano mama gamindavo gul ab jamuns (indiškus saldumynus) ir iki šiol sakydavo: "Na, o kaip su tais goo-lobais ? Kur tie goo-lobs ?" :)

Ji važinėjo mano mamai apsipirkti, o mama mėgo jai gaminti indišką maistą. Tiesiog buvo visi šie nedideli mainai tarp mūsų šeimų. Jie turėjo tris vaikus, maždaug tokio pat amžiaus kaip mano broliai ir seserys. Tiesiog tapome neįtikėtinai artimi. Tai tiesiog suklestėjo į šią neįtikėtiną draugystę per tiek dešimtmečių. Ir tai labai daug reiškė mūsų šeimai per tuos 50 metų.

Aš turiu galvoje, kai pagalvoju, tiesiog nuostabu, kad dar septintojo dešimtmečio viduryje ši moteris pradėjo siūlyti meilę tokiu būdu. Šių metų 2017 m. kovo mėn., kai išgirdau apie indėno sušaudymą Kanzase per tai, kas nuo to laiko buvo apibūdinta kaip neapykantos nusikaltimas, labai stipriai galvojau apie Val. Tai, kad prieš 50 metų ji taip natūraliai ir be pastangų modeliavo meilę ir malonę, ir kaip tai buvo gražu mano šeimai.

Yra tiek daug, tiek daug bendrų mažų poelgių, kurie kilo iš ten.


Dvi šeimos 1969 m. Lawrence mieste, Kanzase.

Per pirmąsias Kalėdas mano brolis, mokydamasis pradinėje mokykloje, laimėjo jų klasės kalėdinę eglutę, kurią per Kalėdų atostogas parsinešė namo, ir tai atrodė stebuklinga. Tada mes – ši induistų šeima Kanzase – turėjome tikrą Kalėdų eglutę :) Manau, kad dabar apie tai juokiamės ir juokauju: „Esu tikras, kad tai nebuvo atsitiktinumas, kad jis laimėjo eglutę“. Bet kokiu atveju tada tai atrodė stebuklinga. Bet mes nežinojome, ką su tuo daryti.

Mes pastatėme šią eglutę, bet nebuvome susipažinę su jos papročiais. Tų metų Kūčių vakarą Val atėjo su dovanomis, kad užpildytų erdvę po medžiu! Tais metais ji buvo Kalėdų Senelis, o kai pabudome, tai buvo tiesiog neįtikėtina. Tuo metu mes ką tik buvome šalyje trumpai. Ir iki šiol kojinės, kurias Val padovanojo mums per pirmąsias Kalėdas Amerikoje, yra kojinės, kurias demonstruojame kiekvienais Kalėdomis!

Yra visos šios gražios istorijos.

Tik šiandien sužinojau, kad ji vakar mirė. Bėgant metams mūsų šeimos palaikė ryšius, bet mes ne taip dažnai susitikdavome. Galbūt tik kartą per dešimtmetį. Laikui bėgant ji ir jos vyras buvo gana silpni ir negalėjo keliauti. Taigi mūsų asmeninių kontaktų vis mažėjo. Tačiau emociniai jausmai ir ryšys visada išliko stiprūs, o vaikai palaikė ryšį.

Ir tikrai nuostabu yra tai, kad mano mamai – vos prieš dešimt dienų mamai staiga kilo nuojauta: „Man reikia eiti pas Val“ ir ji su tėčiu gana spontaniškai nuvyko jos aplankyti. Jie neturėjo tam ypatingos priežasties. Val nesirgo. Ji tiesiog, žinote, augo vis silpnesnė. Tačiau mano mama turėjo tik tokią neįtikėtiną intuiciją, o nuostabiausia, kad ji ir mano tėtis visai neseniai galėjo leisti laiką su Val ir mėgautis vienu paskutiniu apsilankymu. Ir tada šiandien išgirdau, kad Valas tiesiog mirė.

Mes tiesiog labai dėkingi už mažas palaiminimus, mažas malones, kuriomis mūsų šeimos keitėsi ir kuriomis mėgavosi bėgant metams.