Draugystė Su savimi: Kvietimas mylėti

Tu esi tas, kurio laukei.
~ Byron Katie

Viskas klesti mūsų dėkingumo maitinamajame. Jei esame suinteresuoti didesniu gyvenimo klestėjimu, mums tikrai pasitarnaus nepaliaujamų tikslų, „turėtų“ būti, siekių ir pasiekimų poreikio naštos atsisakymas. Galime atsikratyti daugybės idėjų apie tai, ką privalome turėti ir ką reikia pataisyti, kuo turėtume būti ir kieno leidimo mums gali prireikti, kad būtume dėkingi už tai, kas esame. Galime netgi nusistatyti daugelį apribojimų, kaip išmokome atpažinti save pasaulyje. Mums nereikia nieko daryti, turėti ar būti, kad būtume verti savo priėmimo ir gerumo. Vietoj to, galime atsigręžti į save, dovanodami gailestingesnio dėkingumo dovanas už kiekvieną savo aspektą, būtent tokius, kokie esame. Viską. Čia. Dabar. Tobulai netobulą. Tobulai tobulą.

Labai žmogiška – ir kultūriškai skatinama – norėti dirbti su savimi, keistis, tobulėti ir stengtis „tobulėti“. Tačiau prieš imantis bet kokių pastangų tobulėti, keistis asmeniškai ar transcendentuoti, labai išmintinga pirmiausia išmokti su užuojauta priimti ir atidžiai vertinti save už didžiulę pilnatvę ir tiesą apie tai, kas esame ir kaip čia atsidūrėme. Mums naudinga bendrauti su savimi plačiai atmerktomis akimis ir širdimis, plačiai ir įtraukiai priimti daugelį savo aspektų, kurių galbūt buvome linkę neigti arba kurių kiti mus predisponavo neigti. Ištremtosios dalys. Patologizuoti būties būdai. Marginalizuoti jausmai. Paslėpti nuoskaudos. Teisiami jautrumai. Mes atrandame maloningą gebėjimą empatijai, kai išmokstame atsiremti į savo skaudamas vietas su švelniu smalsumu ir artimo draugo rūpesčiu.

Pripažinimas, kad bendra žmogiškoji būsena yra pažeidžiamumo būsena, gali suteikti didelį palengvėjimą ir ramybę: būdai, kuriais save patiriame kaip „kitokius“, sulaužytus ir (arba) netobulus, deja, yra labiau „normalūs“ nei ne, ir dažnai yra mūsų giliausios bendros patirties ir ryšio su kitais šaltinis. Daugelis iš mūsų ilgai kenčiame nuo to, kad jaučiamės „kitoki“, o vėliau dėl to jaučiamės dar „kitoki“, arba dėl to, kad jaučiamės blogai, jaučiamės blogai. Baimė nedaryti pakankamai reiškia, kad esame nepakankamai. Darydami ką nors blogo, galime jaustis negerai arba kad esame visiškai neteisūs. Savęs vertinimas, skirstymas į skyrius ir savęs apgailestavimas gali lemti dar daugiau panašių problemų. Įsikišimas į šiuos savęs vertinimus – ir savo vertinimų vertinimą – su besąlygišku priėmimu, įvertinimu ir užuojauta yra savęs draugystės kelias.

Kai galvojame apie draugystę su savimi, galime į šią praktiką žiūrėti kaip į besiskleidžiančią patirtį, lėtą ir tolygų artėjimą besąlyginės meilės link. Galime atsiremti, giliai klausytis, kantriai stebėti save ir su susidomėjimu bei smalsumu priimti tai, kas atsiskleidžia. Galime džiaugtis atradę ir įvardinę savo unikalias savybes, ypatybes, anomalijas, keistenybes. Galime parodyti užuojautą ir švelnumą tam, kas kelia iššūkių. Galime praktikuoti stebėti, o ne menkinti, draugauti, o ne gailėtis. Galime laikyti save tokius, kokių norime, kad mus laikytų, kaip kadaise buvome laikomi ir kaip kartais galime jaustis apglėbti didžiausiame priklausymo ir Vienovės jausmo glėbyje.

Vienas iš būdų pradėti draugystės praktiką – tyrinėti ir pažinti save, tarsi stebėtume nuostabų naujagimį. Kūdikystėje mūsų esminė prigimtis mums yra daug labiau prieinama. Jei išmoksime elgtis su savimi besąlygiškai švelniai ir brangindami save, kuriuos atsinešame į naują gyvenimą, galėsime iš naujo pažinti save. Įsikūnyti – ir išlikti – yra stebuklas daugeliu atžvilgių. Reguliariai grožėtis savo didybe gali atimti žadą – taip, net ir savo netvarkos viduryje. Jei savo pažeidžiamumą ir jautrumą laikysime turtingos informacijos apie tai, kaip nusipelnėme ir kaip turime būti elgiamasi su mumis, šaltiniais ir jei gerbsime save su užuojauta, rūpesčiu, galėsime užmegzti tvirtą draugystę, kuri atneš palaiminimų kiekviename mūsų gyvenimo aspekte ir kitų žmonių gyvenimuose.

Dažnai sakoma, kad negalima mylėti kitų, kol nepamilsite savęs. Meilės neprieinamumo tiems, kurie pirmiausia nemyli savęs – duodami, gaudami, įkūnydami – patirtis iš tikrųjų greičiausiai yra laipsnio klausimas. Bet žiūrint plačiau į gyvenimo vaizdą, kodėl gi nebūti pasiruošus dalintis meile kiek įmanoma didesniu mastu? Todėl mokymasis ir galimybė pasiūlyti pagrindinius meilės ingredientus – užuojautą, gerumą ir dėkingumą – sau yra labai vertingas dėmesys mokantis būti su kitais. Atsidavusi besąlyginio draugystės su savimi praktika yra pagrindas savybėms ir gebėjimams, kuriuos atsinešime į visus savo santykių ratus, gyvendami savo gyvenimą visomis jo apraiškomis ir akimirkomis, ir savo gebėjimui visiškai atsiduoti tikrai mylėti pasaulį.