Sugrąžink Savo gyvenimą Atgal

Padavėjas buvo įpusėjęs priimti mano šeimos užsakymą, kai jo vadovas jį pasikvietė.

– Kur dingo padavėjas? – paklausė Sofija, mūsų septynmetė.

Danielis, mūsų penkerių metų vaikas, pažvelgė į mane ir atsakė: „Manau, kad jis turėjo paskambinti konferenciniam pokalbiui“.

* * *

Iš išorės biuro persikėliau į namų biurą, nes norėjau daugiau laiko praleisti su šeima. Bet dabar aš visada esu savo namų biure. Trumpam pasirodau tokioms akimirkoms kaip vakarienė ir pasakojimai prieš miegą, bet greitai grįžtu „tik užbaigti keletą dalykų“. Aš myliu savo darbą, bet jis nevaldomas.

Man labai reikia atsipalaiduoti, skaityti grožinę literatūrą ir pabūti su man patinkančiais žmonėmis. Tačiau potraukis mane sugrąžina į užduočių vandenyną, pažadėdamas išbraukti dalykus iš sąrašų ir sustiprinti savo savivertę produktyvumo įrodymu.

Deja, mūsų psichologines silpnybes skatina neribota prieiga prie darbo srauto. Dabar tai sena istorija: manėme, kad mūsų technologijos – nešiojamieji kompiuteriai, išmanieji telefonai, el. paštas – išlaisvins mus nuo įstrigimo biure, tačiau tai atsiliepė: biuras dabar mums įstrigo.

Mes praradome savo ribas. Erdvė anksčiau buvo natūrali demarkacija; išeidamas iš biuro išėjai iš darbo. Tačiau mūsų darbo erdvės prarado sienas.

Mums reikia naujų sienų.

* * *

Tai penktadienio vakaras, ir mes pradedame žydų šabą su kidušu.

Kidušo malda pasakoja apie Dievą, kuris per šešias dienas sukūrė pasaulį, o septintą ilsisi. Kai uždegame žvakes ir dainuojame „Kiddush“, pažymime poslinkį – nuo ​​žemiško laiko prie šventojo laiko – įsipareigojame ilsėtis ir septintą dieną.

Sėdėdamas prie šventinio valgio su šeima ir draugais net negalvoju tikrinti el. pašto ar skambinti. Pagaliau po įtemptos darbo savaitės pradedu atsipalaiduoti. Per 24 valandas per šabą pastabūs žydai 100% atsijungia nuo visko, kas net nutolusi yra susiję su darbu. Ir vienas dalykas, kurį pastebėjau, yra tai, kad nors pasaulis tęsiasi, niekada nėra sunku pasivyti.

Penktadienio vakaras „Kiddush“ yra tarsi įmušimas į šabo laiko laikrodį. Tada, šeštadienio vakarą, kita ceremonija, vadinama Havdallah (reiškia išsiskyrimą), pažymi šabo pabaigą. Havdallah yra tarsi šabo laiko laikrodžio išmušimas.

Šie laiku pagrįsti ritualai būtini, nes šabas yra laiku pagrįsta patirtis, nesusijusi su erdve. Tai stebima visur, kur bebūtumėte, kai prasideda šabas.

Kitaip tariant, fizinės sienos nėra svarbios. Užtat žydai remiasi simbolinėmis sienomis, pažymėtomis ne akmenimis, o ceremonijomis, skiriančiomis laiką nuo laiko, darbą nuo poilsio, kasdienybę nuo švento.

* * *

Dėl to supratau, kad man reikia žymeklio – ritualo, kuris permuša mano laikrodį – atskirti darbą nuo nedarbo.

Norėdamas patvirtinti savo darbo dienos pradžią, uždegsiu žvakę ir sukalbėsiu trumpą maldą, prašydamas vadovavimo ir stiprybės veikti sąžiningai.

Dienos pabaigoje vėl uždegsiu žvakę ir, eidamas per dieną mintyse, sukalbėsiu padėkos maldą.

„Įsijungsiu“ tik tada, kai mano vaikai neišeis į mokyklą. O po to, kai „praleidžiu laikrodį“, neliesiu darbo, kol kitą rytą neuždegsiu žvakės. Jei atsiųsite man el. laišką po mano padėkos maldos, aš negausiu el. laiško, kol kitą rytą pasimelsiu už patarimus.

Jei norite tai padaryti su manimi, siūlyčiau savo ritualą atlikti religingai, nors tai nebūtinai turi būti religinga. Tai gali būti kažkas, ką sakote sau, daina, kurios klausotės, laikas, kurį skiriate rašymui į dienoraštį, meditacija, ženklas ant popieriaus lapo, objektas, kurį perkeliate, ar bet kas, kas jums reiškia darbo ir ne darbo atskyrimą.

Rituališkai išėję iš darbo, turėkite drąsos iš tikrųjų jį palikti. Leiskite kompiuteriui ir telefonui neveikti, kol šiek tiek gyvensite. Be to, darbas yra ir aukštyn kojomis: grįžę į darbą būsite žvalesni, produktyvesni žinodami, kad turite būti, nes darbas sustos, ir kūrybiškesnis, kai integruosite ne darbo idėjas į savo darbo gyvenimą.

* * *

„Ei, Danieli, ką veiki drauge? Aš jo paklausiau.

„Vieną minutę“, – pasakė jis man, toliau spausdindamas, nepakeldamas žvilgsnio iš popierinio kompiuterio, – beveik baigiau.

Jaučiau, kad noriu juoktis ir verkti vienu metu.

„Palauksiu, – pagaliau pasakiau, – o kai baigsi, abu išjunkime kompiuterius ir padėkime juos nakčiai, gerai?

Nuo to priklauso mūsų gyvenimas.