„Jis sąmoningas“, – sako slaugytoja. Pasitikiu šiuo Vietnamo veterinaru su jo spuogų randuotu veidu ir jautria, susitaikiusia širdimi. Jo liūdnos akys padeda man susitaikyti su tuo, kas artėja. Mudu abu stovime prie lovos Strong ligoninės onkologijos skyriuje ir stebime suglebusį mano vyro Vico kūną.
„Jis jus girdi“, – sako slaugytoja, – „bet jis per daug išsekęs, kad galėtų atsakyti. Galite paprašyti, kad jis paspaustų jūsų ranką.“
Taip, galėčiau paprašyti Viko paspausti mano ranką, jei jis mane myli. Bet neabejoju jo meile. Galiu paprašyti jo paspausti, jei jis mane girdi, bet jam nereikia manęs girdėti. Jam reikia mirti, todėl nekviečiu jo atgal į gyvenimą ir pas save, o leidžiu jam pasilikti su sunkiu kvėpavimo vargu. Paliečiu jį ir įkvepiu jo kvapą, įtrinu aliejų į jo rankas ir kojas ir meldžiu stiprybės jį paleisti. Nuėjau su juo iki mirties slenksčio ir pakabinau kojas virš atbrailos. Jaučiu bedugnės platybę, bet toliau negaliu eiti.
Dvejus metus bandžiau jį išgelbėti. Abu bandėme, bet nebėra jokių pabėgimo kelių. Po daugelio metų kovos jo švelnus perėjimas atveria mano širdį ir nuramina protą. Ši tyli mirtis yra jo paskutinė dovana man, net kai aš verkiu ir šnabždu atsisveikindama. Tuoj po vidurnakčio jis iškvepia. Laukiu įkvėpimo, kurio taip ir neįvyksta.
Nežinau, kaip gyventi be šio vyro. Pasikliauju jo rudomis akimis, kurios į mane žvelgia. Keturiasdešimt dvejus metus mylėjome vienas kitą, kartu meditavome, keitėme savo žemę, auginome sūnus ir dalijomės svajonėmis bei liūdesiu. Nežinau, kas esu be jo.
Mudu su draugais šešias valandas sėdime prie jo kūno. Kai atvyksta sanitaras, mylinti slaugytoja padeda man suvynioti Viką į švarias baltas paklodes ir įstumti jo kūną į kūno maišą.
Leidžiamės liftu žemyn ir einame link ligoninės vestibiulio, prisidengdami akis nuo saulės, sklindančios pro langus nuo grindų iki lubų. Žmonės skuba, griebia kavos puodelius, stengiasi atvykti iki 7 val. ryto. Jie rimti ir susitelkę į save, jų akys nusuktos. Atrodo, kad jie yra už stiklinės sienos, kitame pasaulyje, gyvųjų pusėje, o aš stoviu ant slenksčio, kur mirtis atrodo arčiau nei gyvenimas.
Mano „Subaru“ randame garaže, o ant galinės sėdynės sukrauname Viko drabužius ir nešiojamąjį kompiuterį. Dvejodami stovime bejėgiškai susibūrę, suminkštinti ką tik išvystytos mirties paslapties. Neužtenka apkabinti ir padėkoti šiems dosniems draugams už tai, kad jie mane lydėjo šioje kelionėje, tai viskas, ką galiu duoti.
„Ar galite vairuoti?“ – klausia Antonis.
„Taip“, – atsakau. „Sek paskui mane.“
Lėtai važiuoju automobilių stovėjimo aikštelės rampa, kad Antonis galėtų pasivyti mane nuomotu automobiliu. Sustoju prie automobilių stovėjimo aikštelės prižiūrėtojo būdelės su stikliniu langu. Mano kūnas žino, kaip skaičiuoti pinigus ir sumokėti už stovėjimą.
Esu nepažįstamasis, ką tik grįžęs iš požemio. Mačiau mirtį – žiaurią ir nesustabdomą – ir suprantu, kad mano paties mirtis nėra tolimas dalykas.
Entonis lėta Niujorko valstijos greitkelio juosta važiuoja namų link. Keliaujame svetima šio pasaulio žeme, nepažindami įprastų dienos rūpesčių.
Kaip įmanoma tuo pačiu metu jausti tokį gilų liūdesį ir gilų dėkingumą?
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
9 PAST RESPONSES
Thank you Elaine , touched , moved and inspired . Death is a journey in transition to another birth depending on our karmas in our present life . There is a sadness no doubt when loses a loved one , recently I lost my mother to Dementia after a struggle lasting two years . In the end though she could not speak she just indicated through sign language that she wanted to move on , the suffering for her and those around her was too much to bear .
Those moments--so much pain, so close to death, the world is so terribly and beautifully alive. Thank you, Elaine.
Thank you, Elaine, for sharing your story. I feel the same sense of how will I live without the presence of my dear husband, when our time to part at death arrives.....The line "Love and Grief are a package deal" is the living paradoxical truth.
What a beautiful way of capturing this precious moment, death can be such a bittersweet experience, grateful for being able to read this and thank you to Elaine for sharing it.
RIP Vic
Wow!
So beautiful.
❤️
Beautifully touching, raw and real. Letting go is not easy and yet to allow a loved one to transition is so important. <3 <3 <3
Having read this before, I am always touched. Yes, how is it possible to have come from the underworld into the bright light of life. We touch death, and yet we must go on living in the light. Thank you for sharing your beautiful story. We are blessed to have loved so deeply, to have known another's soul so purely.