Ko aš išmokau iš Savo Gyvenimo vaikų

Kai stengiuosi suprasti pasaulį, dažnai prisimenu, kad visko, ko man iš tikrųjų reikia, galiu išmokti iš vaikų. Galiu pasimokyti iš nuostabos, su kuria jie mato pasaulį, iš jų gebėjimo gyventi visiškai bet kurią akimirką, iš to, kaip jie gali laisvai juoktis ir verkti, iš jų besąlygiškos meilės, pasitikėjimo ir tikėjimo.

Dažnai susimąstau, kodėl, kaip ir kada prarandame tuos dalykus, kuriuos būdami vaikai žinome kaip natūralų ir teisingą. Daugumą to, ką sužinojau apie godumą ir jam priešingą labdarą, išmokau iš savo gyvenimo vaikų. Pirmosiomis Akankšos dienomis, prisimenu, organizavome vakarėlį savo vaikams klube. Aplink žaidimus buvo daug įspūdžių, balionų, traškučių ir ledų.

Prisimenu, kad pastebėjau, kad Parsuramas, vienas iš mūsų penkiamečių, tiesiog stovėjo su ledais, o kai paklausiau kodėl, jis pasakė, kad nori juos parsinešti namo ir pasidalinti su seserimi. Pasakiau jam, kad ištirps. Jis pasakė, kad viskas gerai. Jis labai norėjo tuo pasidalinti su seserimi.

Kai mano dukrai Samarai buvo aštuoneri, ji ruošėsi trijų kojų lenktynėms savo mokyklos sporto dieną ir grįžo namo su džiaugsmu pasakodama, kad jos partneris yra jos geriausias draugas Parthavi. Parthavi ir Samara buvo geriausi draugai ketverius metus. Mano reakcija buvo paklausti Samaros, ar būtų prasmingiau susirasti partnerį, kuris būtų artimesnis jos ūgiui. Sunku laimėti, pasakiau, jei jūs abu esate tokio skirtingo ūgio. Prisimenu, kaip pasikeitė mano dukters veidas, ji pažvelgė į mane ir pasakė: „Mama, kas svarbiau? Nugalėti ar nuvilti geriausią draugą?

Šių metų pradžioje aš sutikau Raghu. Raghu vaikystėje sirgo poliomielitu ir neteko naudotis kojomis. Jis pasidalijo, kad būdamas 15 metų gyvendamas skurdo kaimo šeimoje, nuėjo pas tėvus ir pasakė, kad nenori būti jiems našta ir palieka namus. Raghu neturėdamas pinigų įsėdo į traukinį, atsisėdo tarnauti Gurdvaroje ir atsidūrė Ahmadabadoje, kur dabar vadovauja svarbiai NVO, dirbančios su kaimo moterimis ir rankdarbiais, daliai. Iš kur pasėjai jėgų, paklausiau. 15 metu? Būdami šalia Raghu jaučiatės ramūs ir ramūs. Jėga yra mūsų viduje, atsakė jis. Mums tereikia žinoti, kad jis yra, ir jo ieškoti.

Galvoju, kodėl Parsuramas, Samara ir Raghu nusprendė duoti, o ne imti. Kodėl penkiametis norėjo dalintis ledais, kodėl aštuonmetis pasirinko draugystę, o ne laimėjimą, kodėl 15-metis nusprendė susikurti gyvenimą sau, kad nebūtų našta sunkiai besiverčiančiai šeimai. Atrodė, kad visi trys suprato, kas svarbu. Atrodė, kad visi trys suprato, kad yra ramybė ir laimė, atsirandanti ką nors darant dėl ​​kitų. Visi trys mane išmokė šiek tiek daugiau apie mūsų begalinį gebėjimą galvoti ne tik apie save.

O mąstymas anapus savęs sukelia tokius svarbius bangavimus. Pamenu, vieną karštą, dulkėtą Mumbajaus popietę sustojau pasikalbėti su maža mergaite gatvėje. Ji norėjo pinigų, o kai pasakiau ne, ji parodė į kitoje gatvės pusėje esantį kokosų pardavėją. Prisimenu, kaip ji užtruko penkias minutes, kad išsirinktų didžiausią kokoso riešutą, kokį tik galėjo rasti, ir kaip mes su savo kokosais susėdome gatvėje, kai ji su manimi kalbėjosi apie šešerių metų senumo dalykus. Kai sėdėjome, vyras kitoje gatvės pusėje mus stebėjo, o paskui perėjo, iš krepšio išėmė obuolį ir atidavė jį mergaitei. Atrodė, kad jis visada norėjo tai padaryti, bet nebuvo tikras. Jam tiesiog reikėjo pirmiausia pamatyti, kaip kažkas kitas tai daro.

Prieš ketverius metus Riverside mokykloje Ahmadabade gimė mažas projektas, pavadintas „Design for Change“. Idėja buvo suteikti vaikams galimybę pakeisti kažką pasaulyje, kuo jie nebuvo patenkinti. Šiandien vaikai 38 šalyse kuria ir vykdo pokyčių projektus. Nuo kovos prieš vaikų santuokas iki derybų su mokyklomis, kad būtų sumažintas mokyklinių krepšių svoris, 20 milijonų vaikų galvoja ne tik apie save.

Praėjusią savaitę Čilėje įėjau į vargšų mokyklą ir pamačiau, kaip vaikai diskutavo apie ką tik baigtą projektą: jie bendruomenėje įkūrė grupę, kad pritrauktų žmones į erdvę, kurioje jie rinko įvaikinti beglobius šuniukus. Nustebau pamačiusi, kad permainų troškimas pasklido tarp vaikų kitoje pasaulio pusėje. Aš ką tik atsitiktinai įėjau į šią klasę.

Tokiose mokyklose yra penki šimtai Teach For India kolegų, kurie nenumaldomai stengiasi nukreipti savo vaikus į kitokį gyvenimo kelią. Vis dažniau matau, kaip jų poveikis plinta. Tėvai pradeda galvoti kitaip. Kiti mokytojai mokyklose kuria naujas ugdymo vizijas. Visuomenė pradeda suprasti, kad mokymas yra siekiamybė. Ir po dvejų metų „Tech For India“ stipendijos vis daugiau absolventų dirba įvairiuose sektoriuose, kad panaikintų švietimo nelygybę.

Mes turime begalinį pajėgumą duoti. Dažnai savęs klausiu, kaip galėčiau duoti daugiau, todėl rodyti pavyzdį savo vaikams. Prisimenu, kad Gandhiji kalbėjo apie tai, kad mūsų poreikiams užtenka, bet ne mūsų godumui. Kaip Sr Cyril atidarė savo mokyklą Kolkatoje 300 gatvės merginų, sakydamas tėvams, kad, kaip ji moko matematikos, ji taip pat moko užuojautos.

Įsivaizduoju pasaulį, kuriame mąstome ne tik patys, kad mūsų kuriamas pasaulis būtų malonesnis, atlaidesnis, švelnesnis. Įdomu, kaip galime padaryti gerą numatytąją parinktį. Įdomu, kaip atrodytų pasaulis, jei būtų lengviau duoti nei imti, lengviau dalintis nei kaupti, lengviau būti geram nei ne. Įdomu, kaip atrodytų pasaulis, jei daugiau išmoktume iš savo vaikų.