Wendell Berry: Kam Skirti žmonės?

Ištrauka iš Wendell Berry esė rinkinio „Kam skirti žmonės“.

aš

Malonė, kuri yra būtybių sveikata, gali būti laikoma tik bendrai.
Gydydami išsibarstę nariai susirenka.
Sveikas kūnas yra maloningas, šventasis įeina į pasaulį.

II

Gydymo uždavinys – gerbti save kaip būtybę, ne daugiau ir ne mažiau.
Būtybė nėra kūrėja ir negali būti. Yra tik viena Kūrinys, ir mes esame jos nariai.
Būti kūrybingam – tai tik turėti sveikatą: išlaikyti save visapusiškai gyvą Kūrinijoje, išlaikyti Kūriniją visiškai gyvą savyje, iš naujo pamatyti Kūriniją, iš naujo priimti savo dalį joje.
Kūrybiškiausi darbai – visos šios sveikatos strategijos.
Pasididžiavimo kūriniai, pasivadinusių kūrėjais, pasižymintys originalumu, kūrybą sumažina iki naujumo, silpnų proto, nesugebančių stebėtis, netikėtumų.
Siekdamas originalumo, būsimasis kūrėjas dirba vienas. Vienatvėje žmogus prisiima atsakomybę už save, kurios negali įvykdyti.
Naujumas – tai savotiška vienatvė.

III

Yra blogas pasididžiavimo darbas. Taip pat yra blogas nevilties darbas, blogai atliktas dėl vilties ar vizijos žlugimo.
Neviltis yra per mažai atsakomybės, o išdidumo yra per daug.
Menkas nevilties darbas, beprasmis išdidumo darbas lygiai taip pat išduoda Kūriniją. Jie yra gyvenimo švaistymas.
Nevilčiai nėra atleidimo, o išdidumui – nėra. Kas vienatvėje gali atleisti?

IV

Geras darbas randa kelią tarp pasididžiavimo ir nevilties.
Tai džiugina sveikata. Jis gydo su malone.
Ji išsaugo dovanotą, kad ji liktų dovana.
Dėl to mes prarandame vienatvę:
mes suspaudžiame rankas tiems, kurie eina prieš mus, ir tų, kurie ateina po mūsų;
įeiname į mažą vienas kito rankų ratą,
ir didesnis ratas įsimylėjėlių, kurių rankos sujungiamos į šokį,
ir didesnis ratas visų būtybių, įeinančių ir išeinančių iš gyvenimo, kurios taip pat juda šokyje pagal muziką, tokią subtilią ir plačią, kad jokia ausis jos negirdi, išskyrus fragmentus.

V
Ir juo mes patenkame į vienatvę, kurioje taip pat prarandame vienatvę.
Tik nesantaika gali kilti dėl bandymo dalytis vienatve.
Tikra vienatvė randama laukinėse vietose, kur žmogus yra be žmogiškų įsipareigojimų.
Vidiniai balsai tampa girdimi. Žmogus jaučia intymiausių šaltinių trauką. Dėl to žmogus aiškiau reaguoja į kitus gyvenimus. Kuo nuoseklesnis žmogus tampa savyje kaip būtybėje, tuo labiau jis įeina į visų tvarinių bendrystę.
Iš vienatvės grįžtama apkrautas aplinkybių dovanomis.
VI
Ir nuo to sugrįžimo nepabėgsi.
Iš gamtos tvarkos grįžtame prie žmonijos tvarkos ir netvarkos.
Nuo didesnio apskritimo turime grįžti prie mažesnio, mažesnio didesniame ir nuo jo priklausomo.
Į didesnį ratą patenkama norėdamas būti būtybe, mažesnis – pasirinkdamas būti žmogumi.
Ir grįžę iš miško su apgailestavimu prisimename jo ramybę. Visiems sutvėrimams yra vietoje, vadinasi, ramybės.
Įtempčiausiai stengdamiesi, miegodami ir budėdami, mirę ir gyvi, jie ilsisi.
Žmogaus rate esame pavargę nuo pastangų ir be poilsio.

VII

Tvarka yra vienintelė poilsio galimybė.
Padarytas užsakymas turi ieškoti duoto užsakymo ir rasti jame savo vietą.
Laukas turi prisiminti mišką, miestelis – lauką, kad apsisuktų gyvenimo ratas, o mirštančius pasitiktų naujagimis.
Išsibarstę nariai turi būti suburti.
Noras visada pasieks tai, kas įmanoma. Tačiau norint įvykdyti tai, kas įmanoma, reikia ją padidinti.
Galimas, išsipildęs, yra laiku pasaulyje, amžinas mintyse.
Matydamas darbą, kuris turi būti atliktas, kas gali padėti norint jį atlikti?
Tačiau baiminamasi, kad nebus poilsio, kol darbai nebus baigti ir namai nesutvarkyti, ūkis sutvarkytas, miestelis sutvarkytas ir visi artimieji gerai.
Tačiau išdidumas slypi naktį su savo troškimu ir sielvartu.
Vien dirbti šį darbą reiškia žlugti. Pagalbos tam nėra. Vienatvė yra jos nesėkmė.
Tai neviltis, kuri mato, kad darbas žlunga savo paties nesėkme.
Ši neviltis yra pats nepatogus pasididžiavimas.

VIII

Pagaliau yra pasididžiavimas galvoti apie save be mokytojų.
Mokytojų yra visur. Tai, ko norisi, yra besimokantis.
Nežinioje yra viltis. Jei būtume žinoję sunkumus, nebūtume išmokę net tiek mažai.
Pasikliaukite nežinojimu. Tai yra nežinojimas, prie kurio ateis mokytojai.
Jie laukia, kaip visada, už šviesos krašto.

IX

Neįtariamų mokytojų mokymai priklauso užduočiai ir yra jos viltis.
Meilė ir draugų bei įsimylėjėlių darbas priklauso užduočiai ir yra jos sveikata.
Poilsis ir džiaugsmas priklauso užduočiai ir yra jos malonė.
Tegul rytoj ateina rytoj. Ne tavo valia namas nešamas per naktį.
Tvarka yra vienintelė poilsio galimybė.