Tvarumas Ir šventumas

Šis straipsnis iš pradžių buvo paskelbtas 2013 m.

Pastaruoju metu siautusios sausros, uraganai ir potvyniai privertė mus vis labiau suvokti klimato kaitos realybę ir pražūtingą mūsų industrializuotos, materialistinės civilizacijos poveikį aplinkai. Mūsų pasauliui artėjant prie ekologinio žlugimo ribos – negrįžtamo klimato kaitos „lūžio taško“ – tvarumas tapo gyvybiškai svarbiu klausimu. Tačiau prieš reaguodami turime pripažinti, kuriai Žemei bandome padėti, kokią ekosistemą stengiamės išlaikyti.

Ar tvarumas reiškia „tvarų ekonomikos augimą“ ir aplinką, kuri gali išlaikyti mūsų dabartinę žmonių civilizaciją su jos energiją vartojančiais, vartotojų valdomais poreikiais ir ekonominės pažangos įvaizdžiu? Ar tvarumas reiškia visą ekosistemą, tarpusavyje susijusį gyvybės tinklą su didžiule ir nuostabia rūšių įvairove? Kokį pasaulį bandome išlaikyti: išteklių, skirtų mūsų materialinės gerovės troškimams patenkinti, ar stebuklų, grožio ir šventos prasmės Žemę? Pacituosiu Thomasą Berry:

Dabar prieš mus iškyla vienas klausimas: išlikimas. Ne vien fizinis išlikimas, bet išlikimas pilnatvėje, išlikimas gyvybės pasaulyje, kur pavasarį žydi žibuoklės, kur žvaigždės spindi visu savo paslaptingumu, išlikimas prasmės pasaulyje.

Jei norime išlaikyti šį stebuklų pasaulį, mūsų atsake svarbiausia ne tik veiksmai, bet ir sąmonės pokytis, atsisakymas Žemės suvokimo kaip kažko atskiro nuo mūsų, kaip ištekliaus, kurį galima naudoti ir piktnaudžiauti. Tikrasis tvarumas yra ne mūsų dabartinio gyvenimo būdo – mūsų pažangos ir ekonominio augimo įvaizdžio – tvarumas, bet šventos Žemės, turtingos biologine įvairove ir stebuklais, tvarumas.

Norėdami pakeisti dabartinę pasaulinę keblią padėtį, turime išsiaiškinti ją sukūrusio sąmonės požiūrio šaknis. Priešingu atveju rizikuojame bandyti spręsti problemą taikydami tą patį sąlygojimą, tą patį mąstymo procesą, kuris ją sukūrė. Šiuo kritiniu momentu labai svarbu suprasti mūsų dabartinės mąstysenos, kuri Žemę laiko ištekliumi, o „aplinką“ – kažkuo atskirtu nuo mūsų pačių, ištakas. Kai kurie teigia, kad šis požiūris yra įsišaknijęs Apšvietos amžiuje ir Niutono sąmonėje, kuri Žemę laiko nejaučiu mechanizmu, atskiru nuo mūsų, kurį galime kontroliuoti ir įvaldyti. Ir, be abejo, besivystantys mokslo ir technologijų įrankiai, regis, suteikė mums šį gebėjimą. Tačiau norint geriau suprasti šį atskirties jausmą, būtina giliau pažvelgti į mūsų Vakarų sąmonę, kai ankstyvoji krikščionybė persekiojo pagoniškas ir žemiškas religijas, iškirto jų šventas giraites ir pamažu pradėjo procesą, kurio metu Žemė nebetapo kažkuo šventu, tokiu būdu, kuris neįsivaizduojamas vietiniam žmogui. Esame šios kultūros, kuri ištrėmė santykį su šventumu iš Žemės, paveldėtojai.

Didžioji dalis mūsų Vakarų civilizacijos dabar pamiršo šventą Žemės prigimtį, ir mes nesuvokiame, kaip šis užmaršumas lemiamai veikia mūsų santykį su aplinka. Jei Žemė yra tik išteklius, tuomet nėra jokios realios atsakomybės. Mes galime ją naudoti ir piktnaudžiauti, kaip darome šiuo metu. Jei ji yra šventa, tai kaip galime pateisinti savo dabartinį požiūrį į aplinką, savo ekocido veiksmus?

Dėl šios priežasties labai reikia susigrąžinti šį pirmapradį ryšį su gyvenimu ir visa kūrinija. Jei norime išlaikyti gyvą, šventą Žemę, kuri maitina mūsų sielas ir kūnus, turime vėl susisiekti su šiomis senovinėmis žiniomis. Tai nėra kažkas naujo, ko reikia išmokti, bet kažkas esminio, ką reikia prisiminti, kažkas, kas visada mums priklausė, tik pamiršta arba cenzūruojama mūsų dabartinės kultūros.

„Šventas“ nėra kažkas pirmiausia religingo. Jis priklauso pirminei visko, kas yra, prigimčiai. Kai mūsų protėviai žinojo, kad viskas, ką jie gali matyti, yra šventa, tai nebuvo kažkas, ko mokoma, o instinktyviai žinoma. Tai buvo taip natūralu kaip saulės šviesa, taip pat būtina kaip kvėpavimas. Jei priimsime šventumą visame gyvenime, atrasime, kad gyvenimas kalbės su mumis taip, kaip kalbėjo su mūsų protėviais. Šydas bus pakeltas ir šis įgimtas žinojimas vėl bus čia. Tai yra senovės Žemės išmintis, Žemės, kuri vystėsi ir keitėsi per tūkstantmečius, kurios išminties mums labai reikia šiuo metu, jei norime išvengti dar didesnės ekologinės katastrofos. Dar kartą cituoju Thomasą Berry:

Mums reikia ne žmogaus atsakymo į Žemės problemą, o žemės atsakymo į Žemės problemą. Žemė išspręs savo problemas ir galbūt mūsų pačių, jei leisime jai funkcionuoti savaip. Mums tereikia įsiklausyti į tai, ką mums sako Žemė.

Šį pirmapradį ryšį su Žeme vis dar nešiojamės savo sąmonėje, net jei jau seniai jį pamiršome. Tai pirmapradis Žemės stebuklo, grožio ir dieviškosios prigimties pripažinimas. Tai jaučiama pagarba viskam, kas egzistuoja. Kai tik įtrauksime šią pamatinę savybę į savo sąmonę, galėsime reaguoti į dabartinę žmogaus sukeltą krizę iš pusiausvyros taško, kuriame mūsų veiksmai bus pagrįsti pagarba visai gyvybei. Tokia yra tikrojo tvarumo prigimtis. Pacituosiu Kanados aplinkosaugininką Davidą Suzuki:

Mūsų požiūris į pasaulį formuoja mūsų požiūrį į jį. Jei kalnas yra dievybė, o ne rūdos krūva; jei upė yra viena iš žemės gyslų, o ne potencialus drėkinimo vanduo; jei miškas yra šventa giraitė, o ne mediena; jei kitos rūšys yra biologinės giminaitės, o ne ištekliai; arba jei planeta yra mūsų motina, o ne galimybė – tuomet elgsimės vieni su kitais pagarbiau. Todėl ir kyla iššūkis – pažvelgti į pasaulį iš kitos perspektyvos.

Daugiau apie dvasinį atsaką į dabartinę ekologinę krizę rasite www.spiritualecology.org