Mirtis dažnai lankėsi mano gyvenime pastaraisiais metais. Tais laikais dažnai girdėdavau gerai žinomą Mary Elizabeth Frye eilėraštį „Nestovėk prie mano kapo ir neverk“.
Šįryt, gulėdama lovoje, mintyse pradėjau vardinti savo išėjusiųjų mylimuosius, prisiminti jų mielus veidus ir tyliai tarti jų vardus po vieną. Tai vienas iš būdų, kaip juos pagerbiu ir susitvarkau su jų nebuvimu. To pažįstamo ritualo metu „išgirdau“ aiškų balsą, kalbantį mano mintyse. Štai ką jis pasakė.
O dabar, mieloji. Tiesiog atsistok prie mano kapo ir verk. Tiesą sakant, galėtum pargriūti ant žemės, jei tik panorėtum. Jei bus sniego ar purvo, nesvarbu – laidotuvių kostiumą visada galėsi vėliau išvalyti. Arba gali jo visai atsisakyti. Į mano laidotuves ateik su pižama ar mėgstamiausiais sportiniais marškinėliais. Tau ir taip ir taip pakankamai skauda, net jei nereikės dėvėti aptemptų drabužių ir avėti nepatogios avalynės. Ir prašau, prašau... verk! Keista būti ten, kur dabar esu – šioje mieloje, bet visiškai neapsakomoje vietoje – ir matyti tave eikvojančią tiek brangios energijos NEverkti, NEkvėpuoti, NEgyventi šios patirties. Mieloji, tu vis dar gyva. Taigi būk... gyva!
Mes čia negalime verkti. Mes nesusitepame. Mūsų širdys nesudūžta. Taip nutinka tik ten, kur esi tu. Jei atvirai, man trūksta gyvenimo chaoso. Tai privilegija. Tad pirmyn ir verk, raudok, pykk, griežk dantimis, tęsk truputį. Kai būsi ten, kur aš, turėsi daug laiko tylai ir ramybei.
Ir kai baigsi verkti – arba kai trumpam padarysi pauzę – pirmyn ir dainuok. Dainavimas peržengia ribą tarp manęs ir tavęs ir akimirksniu mus suartina. Tu tai jautei, ar ne? Žinosi, kurią dainą dainuoti, bet tik tada, kai įkvėpsi, kad pradėtum ją dainuoti. Ta akimirka leis man įsprausti vieną dainą tiesiai į tavo širdį, ir ji išeis. Būk įspėta, kad tai greičiausiai privers tave vėl verkti. Manau, kad aiškiai pasakiau, ką daryti, kai taip atsitiks.
O dabar dar vienas dalykas. Šis skirtas daug, daug vėlesniam laikui – kai jūsų kostiumas grįš iš valyklos, troškintuvai bus grąžinti, o likęs pasaulis jau bus atsigavęs po katastrofiškos netekties. Pradėkite atrasti gyvenimą aplink ir už savo sielvarto ribų ir švelniai, atsargiai pradėkite juo gyventi. Liūdesys ir netektis vis tiek bus šalia, nes, tiesą sakant, jūs niekada to „neįveiksite“. To ir neturėtumėte daryti.
Nežinau, kaip sugrįši prie gyvenimo be sielvarto, bet girdėjau gandų, kad buvimas po dangumi yra gera pradžia. Bendravimas su kitais gyvais dalykais taip pat yra geras – augalais sode, draugiškais šunimis, senais draugais, kurie nesuraukia antakių ir nesukelia „susirūpinimo“ kiekvieno susitikimo metu. Tad pirmyn – stovėk prie mano kapo. Išsiverk. Drąsiai įveik sielvarto audrą ir ji gali tave – laikui bėgant, brangusis, laikui bėgant – nunešti atgal į nuostabią gyvenimo vietą. Aš tave palaikysiu iš čia.
***
Barbaros McAfee sukurta gospelo prieskoniais alsuojanti baladė šlovina girdimą verksmą ir visą jo atnešamą išgijimą.
COMMUNITY REFLECTIONS
SHARE YOUR REFLECTION
2 PAST RESPONSES
Thank you so much for exactly what I needed to read/hear. In Narrative Therapy practices we speak to grief having no "right" way or time frame. Love how you languaged letting it out.
PS. I've been dancing my grief out, because currently, I can't seem to sing. And that's ok. ♡
Hah -- those friends who have concern and creased brows -- they do not do me any good, either. So tired of that. Thank you for this. That bit alone was well worth the read.