Teisingas būdas Reaguoti į nesėkmę

Šeštadienį su žmona Eleanor lankėmės pas draugus, kai namo grįžo jų devynmetė dukra Dana*. Ji vos neverkė, vos susilaikė.

„O, mieloji“, – tarė mama. – „Kas nutiko plaukimo varžybose?“

Dana yra puiki plaukikė. Ji sunkiai treniruojasi, į plaukimo treniruotes atvyksta dažniausiai šeštą valandą ryto, o kartais plaukioja ir popietėmis. Ir jos pastangos yra atlygintos; ji dažnai laimi savo rungtis, pelnydama taškų savo plaukimo komandai. Akivaizdu, kad ji labai didžiuojasi šiomis pergalėmis.

Ne visose jos pastangose ​​taip yra. Jai sunku su kai kuriais dalykais mokykloje, ji ruošia papildomus matematikos namų darbus, kad neatsiliktų nuo kitų vaikų, ir gauna specialią pagalbą skaitydama. Bet ji visada sunkiai dirba.

„Mane diskvalifikavo“, – pasakė ji mums. Ji gerai nuplaukė visas lenktynes, bet likus sekundės daliai iki starto šūvio nusmuko: klaidingas startas.

Buvome namo prieškambaryje, ir ji atsisėdo ant apatinės laiptinės dalies, ant peties vis dar nešiodama maudymosi krepšį, ir spoksojo į tuštumą, beveik bejausmiškai.

„Brangioji, – tarė jos tėtis, – sezone vyksta daug daugiau plaukimo varžybų. Turėsi ir kitų šansų laimėti.“

Pasakiau jai: „Tai, kad per anksti išėjai iš kvartalo, reiškia, kad buvai ant ribos. Stengiesi negaišti nė milisekundės dvejonėms. Tai teisinga instinkto mintis. Neteisingai įvertinai laiką, bet tai gerai. Kuo daugiau tai darysi, tuo geriau tau seksis.“

„Kiekvienas plaukikas kiekvienoje komandoje yra buvęs diskvalifikuotas“, – sakė Eleanor. „Tai sporto dalis.“

„Esu tikra, kad tavo treneris padės tau pasipraktikuoti startuose prieš kitas varžybas“, – pasakė mama, – „ir tu tiksliai išsiaiškinsi, kada pradėti treniruotę, kad nepraleistum nė sekundės, bet ir nekristum per anksti. Tau pavyks.“

Niekas, ką pasakėme, jai, regis, nepadarė jokio poveikio. Niekas nepakeitė jos bejausmio žvilgsnio. Niekas nepadėjo.

Tada priėjo jos močiutė Mimi.

Mes visos stovėjome virš Danos, kai Mimi prasibrovė pro mus ir atsisėdo šalia jos. Ji apkabino Daną ir tiesiog tyliai sėdėjo. Galiausiai Dana atrėmė galvą Mimi ant peties. Po kelių tylos akimirkų Mimi pabučiavo Danos galvą ir tarė: „Žinau, kaip sunkiai dirbi, mieloji. Liūdna būti diskvalifikuotai.“

Tuo metu Dana pravirko. Mimi kelias minutes toliau sėdėjo apkabinusi Daną ir nieko nesakė.

Galiausiai Dana pažvelgė į Mimi, nusišluostė ašaras ir tiesiog tarė: „Ačiū, Mimi.“ Ir aš pagalvojau, kad kiekvienas vadovas, kiekvienas vadybininkas, kiekvienas komandos narys turėtų tai pamatyti.

Visi, išskyrus Mimi, praleidome tai, ko reikėjo Danai.

Stengėmės padėti jai pasijusti geriau, padėdami jai pamatyti nesėkmės pranašumą, įvertindami pralaimėjimą kontekste, mokydami iš jo pasimokyti ir motyvuodami ją labiau stengtis bei tobulėti, kad tai nepasikartotų.

Bet jai to nereikėjo. Ji tai jau žinojo. O jei ne, ji pati išsiaiškins. Dalyko, kurio jai reikėjo, dalyko, kurio ji negalėjo sau duoti, dalyko, kurį Mimi ištiesė ir jai davė?

Empatija.

Jai reikėjo jausti, kad ji nėra viena, kad mes visi ją mylime ir kad jos nesėkmė to nepakeitė. Jai reikėjo žinoti, kad mes suprantame, kaip ji jaučiasi, ir kad esame tikri, jog ji tai išsiaiškins.

Norėjau, kad kiekvienas vadovas, vadybininkas ir komandos narys tai pamatytų, nes empatiškas atsakas į nesėkmę yra ne tik pats užjaučiantis, bet ir produktyviausias.

Empatija perteikia pasitikėjimą. O žmonės dirba geriausiai, kai jaučiasi patikimi.

Kai sėdžiu su tavimi ir matai tavo klaidą ar nesėkmę, nieko nemėgindamas pakeisti, leidžiu tau suprasti, kad tau viskas gerai, net kai nesiseka. Ir, priešingai nei galiu įsivaizduoti, kai jautiesi gerai dėl savęs – kai tau nepasiseka – jautiesi pakankamai gerai, kad atsikeltum ir bandytum dar kartą.

Dauguma mūsų to nepastebime. Paprastai, kai žmonės patiria nesėkmę, mes juos kaltiname. Arba mokome. Arba bandome juos pralinksminti. Visa tai, paradoksaliai, verčia juos jaustis dar blogiau. Tai taip pat skatina gynybiškumą kaip savisaugos aktą. (Jei po nesėkmės nesijaučiu gerai, geriau sugalvoju, kaip tai įrėminti, kad tai nebūtų mano nesėkmė.)

Mūsų ketinimai geri; norime, kad žmogus pasijustų geriau, pasimokytų, kad išvengtų klaidos dar kartą. Norime apsaugoti savo komandas ir organizacijas.

Tačiau mokymasis – būsimų nesėkmių vengimas – ateina tik tada, kai po nesėkmės jie jaučiasi gerai dėl savęs. Ir šis jausmas kyla iš empatijos.

Laimei, empatijos išraiška yra gana paprasta. Kai kas nors padaro klaidą ar kažkaip apsirika, tiesiog jo išklausykite. Nepertraukite, neduokite patarimų, nesakykite, kad viskas bus gerai. Ir nebijokite tylos. Tiesiog išklausykite.

Ir tada, po kurio laiko, prisiminkite, ką girdėjote juos sakant, ką, jūsų manymu, jie jaučia. Štai ir viskas.

Pasakiau paprasta, ne lengva. Sunku tiesiog klausytis ir apmąstyti. Sunku neduoti patarimo ar išspręsti problemos. Sunku, bet verta pastangų.

Po kurio laiko Dana atsikėlė nuo laiptų, mes visi pavakarieniavome, o tada ji nuėjo žiūrėti televizoriaus.

Mes kalbėjomės svetainėje, kai ji įėjo palinkėti labos nakties.

„Kaip jautiesi?“ – paklausiau jos.

„Gerai, manau.“ Ji gūžtelėjo pečiais. „Aš vis dar nusiminusi.“

Beveik pasakiau jai, kad nesijaudintų, kad viskas bus gerai, kad ryte ji jausis geriau, kad visada yra kitos lenktynės, kad ji turi daug laiko treniruotis.

Beveik.

„Suprantu“, – pasakiau jai. „Gaila.“

*Pakeisti vardai ir kai kurios detalės