Mes Jau Turime viską, Ko Mums Reikia

„Shikshantar“ siekiame paremti perėjimą nuo pinigais dominuojančios globalizuotos kultūros prie labiau į smulkesnius, į santykius orientuotos kultūros.

Mano močiutė niekada nelankė mokyklos, niekada nemokėjo skaityti ar rašyti, ir ji buvo tokia išmintinga ir protinga moteris. Ji buvo nepaprastai kūrybinga, galėjo vietoje sugalvoti dainų, šokių ir žaidimų. Ji turėjo daugybę praktinių žinių apie vaistažoles ir gydymo praktikas, ir ji buvo labiausiai aplinką tausojanti asmenybė, kokią tik pažįstu. Niekas niekada nenueidavo veltui; ji visada iš bet ko kažką sukurdavo. Jai viskas buvo susiję, ir visas gyvenimas buvo svarbus – nuo ​​skruzdėlių iki šunų, karvių ir žmonių. Dėl jos pradėjau domėtis ir ieškoti daugiau tokio pobūdžio pagrįstų žinių.

Mano aktyvizmą visada apibrėždavo tai, kas įmanoma, o ne tai, prieš ką kovojame. Kokius teigiamus dalykus galime sukurti pasaulyje ir kaip jie kuriami dabar? Mane domina padėti žmonėms ten, kur jie dabar jaučia savo aistrą, taip pat bandyti atskleisti jų aistras klausantis ir vedant dialogą. Yra tūkstantis įėjimo taškų, kuriais galima mesti iššūkį šiai sistemai ir formuoti alternatyvias galimybes.

„Shikshantar“ reiškia „pakeisti gyvenimo ir mokymosi būdą“. Jis skatina asmenis ir bendruomenes susigrąžinti savo mokymosi procesų kontrolę ir per tai susigrąžinti savo protą, rankas ir širdis. „Shikshantar“ filosofija kyla iš Gandžio „Swaraj“ principo, kuris reiškia savivaldą ir savęs spindėjimą. Tai individuali ir bendruomeninė savirealizacija ir indėlis.

„Shikshantar“ remia lokalizaciją, siekdama sugrąžinti ekonomiką, ekologiją ir švietimą į namus. Tai prasideda nuo prielaidos, kad mes visi jau turime viską, ko reikia norint prisidėti prie mūsų vietos gerovės – piniginius išteklius, nekilnojamąjį turtą, laiką, energiją ar namus. Kai visa tai įtraukiame į dalijimosi srautą kaip bendruomenė, tai gali tarnauti ir paremti mus visus. Tikėkite ar ne, bet aš tikiu: mes jau turime viską, ko mums reikia.

Taip pat remiame žmones, norinčius ieškoti mokymosi galimybių už mokyklų ir kolegijų monopolio ribų. Visose mūsų bendruomenėse gausu išteklių. Tai amatininkai ir menininkai, ūkininkai ir verslininkai, namų šeimininkai ir dvasiniai vadovai. Kiekvienas iš jų atneša išmintį, kūrybiškumą, smalsumą, vaizduotę, įgūdžius, viziją ir patirtį, kuria galima dalytis kartoms.

Pavyzdžiui, Šikshantaras visą Udaipuro [Radžastano] miestą laiko „besimokančiu miestu“. Vaikai, jaunimas, suaugusieji ir vyresnio amžiaus žmonės dalyvauja mainuose, bendruomenės dialoguose, mokymosi atsisakymo seminaruose, vietinėje žiniasklaidoje ir kt. Jie meta iššūkį vyraujančiam miesto gyvenimo modeliui – su jo vartojimu, atliekomis, susvetimėjimu ir tarša – ir ieško būdų, kaip gyventi kitaip.

Daug dirbu su šeimomis kurdamas įvairias mokymosi erdves jų kaimynystėje, pavyzdžiui, dirbtuves ir festivalius. Užsiimame visokiais dalykais: teatro dirbtuvėmis, šokių dirbtuvėmis, muzika, kooperatyviniais žaidimais. Gaminame daug rankdarbių iš atliekų, tokių kaip kokosų kevalai, guminių padangų kameros, išmestas popierius, audinio atraižos. Taip pat domimės natūraliu ir ekologišku gyvenimu mieste – stogų sodininkyste, lietaus vandens surinkimu, saulės energijos naudojimu, dviračių mišiniais. Menininkai, ūkininkai, gydytojai ir virėjai siūlo savo įgūdžius viešose vietose ir bendravimui.

Ir mes stengiamės kažką pakeisti. Pavyzdžiui, keli žmonės susibūrė, kad pabandytų sustabdyti plastikinių maišelių naudojimą tokiose vietose kaip daržovių turgūs ir parduotuvės. Taip pat aplankėme skirtingus viešbučius ir atlikome „žaliųjų lapų vertinimo“ apklausą, siekdami paremti ekologiškesnį ir kultūriškai tinkamesnį turizmą mieste.

Kita svarbi mano darbo su „Shikshantar“ dalis buvo parama „Streiko-pasitraukimo“ tinklui. „Streikas“ yra iššūkis „iškritusiems iš mokyklos“. Jis atspindi drąsą ir žmogiškumą tų, kurie paliko jiems netarnaujančią sistemą ir vietoj to kuria kitus kelius. Šie keliai apima pameistrystę, keliones, galimybes tarnauti ir verslumą. Tačiau tai ne tik mokyklos ar kolegijos baigimas. Tai taip pat yra pasitraukimas iš dehumanizuojančios karjeros, toksiškų produktų ar neigiamų santykių ir ėjimas toliau, siekiant suderinti savo vertybes su savo praktika. Mes netgi sukūrėme žurnalą, kuriame dokumentuojamos skirtingos žmonių streiko-pasitraukimo patirtys, taip pat puikios mokymosi galimybės.

Šikshantaras intensyviai steigia „Swaraj“ daugialypę universitetinę mokyklą, kad jaunimas galėtų apeiti koledžą ir mokytis realioje praktikoje su bendraamžių bendruomene. Jie įgis praktinių įgūdžių – nuo ​​filmų kūrimo iki maisto gaminimo, kompostavimo ir kompiuterinės leidybos. Paskutinė programos dalis suteikia jiems galimybę panaudoti savo įgūdžius kuriant verslą, pagrįstą vietos lygmeniu ir sąmoningą aplinką.

Dalis mano kūrybos įkvėpimo kyla iš idėjos, kad didesnė sistema, antstatas, turi tiek įtakos, kiek mes jai suteikiame. Dabartinis Tibeto vyriausybės tremtyje ministras pirmininkas kartą man pasakė, kad užuot galvojęs apie sistemos griovimą, turėčiau galvoti apie jos atsisakymą. Tai man įstrigo. Jei nustosime bandyti taisyti ar naikinti dominuojančią sistemą – turiu omenyje smurtines, vartotojiškas ir nežmoniškas institucijas – ir sutelksime dėmesį į augančius įvairius šviesos ir galios taškus, galbūt rastume save tokį pasaulį, kokį norime matyti.

Mokymosi erdvės ir galimybės yra visur aplink mus. Mus blokuoja tik mūsų pačių uždangos. Kuo daugiau galime nusiimti tas uždangas ir pradėti matyti žmones bei vietas dėl jų stiprybės ir grožio, tuo daugiau galime iš tikrųjų mokytis ir užmegzti ryšius. Tokiu būdu taip pat galime išgydyti daugybę žalos, kuri buvo padaryta per daugelį metų ir kuri vis dar daroma šiandien. Kuo daugiau galime matyti ir klausytis vieni kitų, manau, tuo daugiau vilties.